kuryba

Etnokultūra

Branginkime tai

Apie vieną demonologinį vietovardį

Simas Karaliūnas

Iš gausių Merkinės apylinkės vietovardžių dėmesį patraukia balos, pievos ir upelio vardas Kukumbalis (kartais pasakomas ir Kukumbulis). Tai vietovardžiai, kurie meta šviesos spindulį į praeities glūdumas, nušviesdami to garsią senovę turinčio krašto žmonių senuosius tikėjimus ir santykius su kitomis etninėmis grupėmis.

Vietovardis Kukumbalsi yra sudėtinis. Antrasis jo komponentas, be abejo, yra daiktavardis bala „klampi vieta, dažniausiai su stovinčiu joje vandeniu; pelkė, raistas“. Pirmasis komponentas gali būti daugiskaitos kilmininko forma kukun „kukų“ su n, prieš lūpinį priebalsį b dėsningai virtusiu m, plg. ampilas, sembernis iš antpilas, senbernis. Kukun yra senesnė daugiskaitos kilmininko forma su išlaikytu nosiniu priebalsiu n. Daugiskaitos kilmininko forma su galūne –un dar dabar turi kai kuriuos žemaičių tarmės, plg. Alsėdžiai, Kartena, Klaipėda, Kretinga. Didesnėje lietuvių kalbos ploto dalyje ir lietuvių literatūrinėje kalboje priebalsis n žodžio gale išnyko, pailgindamas prieš jį einantį balsį. T.y –un> ū (žymima –ų). Vietovardyje Kukumbalis daugiskaitos kilmininko forma pateko į žodžio vidurį, izoliavosi nuo sistemos, ir jos nebegalėjo veikti žodžio galo dėsniai. Todėl ji lengvai išlaikė senesnį savo pavidalą.

/.../

Kas gi yra ta forma kukun ir ką ji reiškia? Ji, be abejo. Yra vardažodžio kukas „velnias“ (LKŽ VI 729) daugiskaitos kilmininkas. Kad vietovardį Kukumbalis reikia sieti su apeliatyvais (bendriniais žodžiais) kukas ir bala, aiškiai rodo kontekstai, kuriuose kukas vartojamas, plg.: Eina jis, vaikinas, į nusakytą balą ir šaukia velnią: „Kukau, Kukai!“ – Po keleto metų nueiną žmogelis su pinigais į tą balą ir šaukiąs: „Kukau, Kukai!“ Negreitai atsiliepiąs visai svetimas balsas: „Kuką jau seniai perkūnas nutrenkė.“ Žmogelis linksmas su pinigais parėjo namo. – Iš šios Kupiškyje užrašytos pasakos fragmentų matyti, kad žodis kukas vartojamas kartu su žodžiu bala. Toks „koreliatyvus“ šių žodžių vartojimas ir buvo pamatas atsirasti vietovardžiui. Vietovardžio kukumbalis semantinė interpretacija „kukų bala, t.y. bala, kur gyvana kukai, velniai“ gražiai derinasi su ekstralingvistine situacija: merkiniškiai toje baloje yra apgyvendinę visus velnius, jie mano, kad joje vaidenasi.

Vardažodis kukas „velnias“ daugiskaitos kilmininko forma kukan slypi ir upėvardyje Kukumbulis. Bet kas yra antrasis komponentas –bulis, nėra visai aišku. Būtų galima manyti, kad čia taip pat mes turime –balis (plg. bala), kurio šaknies balsis a buvo pakeistas u dėl pirma einančių dviejų u, panašiai kaip kad žodžio ungurys senasis šaknies balsis a (plg. liet. Angis, per. Angurys „ungurys“ ir baltų skolinį suomių kalboje ankerias) buvo pakeistas u, matyt, pagal po jo ėjusį u./.../

Merkinė. Vilnius: Vaga, 1970, p. 256 – 261