kuryba

KUKŲ MENAS

Živilė Tamulevičiūtė

Kažkada kurtos eilės....

Jei nori pasiekt dangų – nežiūrėk į paukštį,

bet paliesk jo šiltus sparnus...

Jei nori pajust meilės skonį – nesidairyk į laimingas poras,

bet pasibelsk į mano širdį...

Jei nori matyti tiesą – neleisk meluoti draugui,

bet jei gali nemeluoti, nesakyk to garsiai...

Jei nori mirti – nelankyk apleistų kapinių,

bet pažvelgk savo priešui į akis...

Ir nesakyk, kad viskas atsibodo...

Per vėlu...

* * *

Ieškoti tiesos mele – ne tavo prigimtinė teisė,

Surasti žiedą vandenyno dugne – ne tavo pažnimo objektas,

Užkasti mirtį kapinių gelmėj – ne tavo tikslas..

Pažinti meilės troškulį aistroj – tai tavo atskleistas buvimas...

* * *

Beprasmiška ieškot savęs tyloj. Nerasi. Kas? Kur? Kame? Kam šitiek klausimų???... Jei bent akies žvilgsniu pažvelgtum į kitus, kiek daug pamatytum.. Tikėk manim, ten slypi daug atsakymų tikslių. Nepatikėjai manimi? Nereikia! Tiesos nepamatysi ten, kur netiki širdis. Kam leidai užmerkti akis sau? Neverta...

* * *

Ar tu žinai, kiek daug man reiški?..

Kiek daug naktų neužmiegu, nes vis matau Tavąjį veidą?..

Kiek daug minčių... minčių apie bevardį balsą...

Dabar žinau, žinau, kad nieko Tau nereiškiu...

Skaudu labai, bet aš ištversiu....

* * *

Kasnakt žvelgiu į dangų ir nieko nematau, nes ir matyt nenoriu...

Kasryt anksti keliuosi, nes miegot atsibosta...

Kasdien einu link upės šlamančios – ji daug pasako...

Kaskart girdžiu žingsnius už durų, bet jie deja ne Tavo...

* * *

Yra dienų, kai susimąstome, kodėl gyvename.. yra dienų, kai sakome: koks apgailėtinas ir koks bjaurus tas gyvenimas...yra dienų, kai nebenorime gyventi.. yra dienų, kai regis visas pasaulis tau po kojomis... yra dienų, kai tenka kęsti išdavystę, melą ir neapykantą... YRA... visko yra šiam gyvenime.. Bet juk gyvenimas ir sutaisytas taip, kad pajaustume jo skonį. Šiandien gal ir esame pikti bei nusivylę, bet juk gal po valandos, gal po kelių valandų, o gal po metų suprasime: KAIP GERA VIS DĖLTO GYVENTI!!!

* * *

Mintis viena, mintis kita ir vėl verkiu kampe viena...kas mano skausmą numalšins? Kas mano gėlą nuramins? Beržai siūbuoja taip liūdnai: viena, viena, viena... Neik mano meile čia, nes mirsiu su tavim drauge...

* * *

Nutiesti vaivorykštę.. bet ne spalvotą, o pilką..

Nuskinti gėlės žiedą.. bet ne rožės, ne.. ji gelia..

Pamatyti sapne jau regėtą salą.. salą, kurioje gyvena vienatvė.. ir pamiršti neseniai regėtą veidą..

Žiūriu pro langą ir nieko nematau..

..... Sauja begalinio troškimo pasiekti tai, ko neturiu...

Sudūžta taurė krištolinė... gal tai ženklas?

Taip.. Tai ženklas, kad visko turėti neįmanoma...

* * *

Kodėl?! Kodėl kartais būna taip sunku širdy.. taip skaudu...

Regis šioj žemėj viskas netenka prasmės, daiktai nebeturi šešėlių, žmonės tampa bespalviai ir bejausmiai...

Sunku, sunku, sunku... taip verkti norisi, bet ašaros tos nepalieka pėdsakų.. galbūt todėl, kad jų visai ir nėra...

Tai tik iliuzija...

O, kad viskas pasikeistų...kad gyvenimas grįžtų į senas vėžias.. tada tapčiau vėl tuo, kuo buvau.. laimingesnė

Begalinis šlykštus liūdesys... Nekenčiu tavęs...

* * *

Kai suskambės paskutinė gitaros styga ir saulė leisis lėtai vakare,

Tu ateik tyliai pas mane ir mes būsim amžinai drauge..

O jei matysi verkšlenančią mane – žinok mane užplūdo vienuma..

Galbūt dėl to kalta žiema, o gal žvarbi, balta pūga...

* * *

Aš turiu nuodėmių....

Jų daug....

Gal nesimato, bet aš jas žinau...

Tu irgi....

Nuodėmės juodina gyvenimą...

Aš tai žinau...

Tu irgi...

Jei kada sutiksi mane tamsoj, rankose laikant deglą, neišsigąsk...

Aš vardu nuodėmė!

Ateinu tam, kad parodyčiau, kaip nelengva gyvent su manim!...

Ir nesislėpk: naktis kaip ir nuodėmė – neišvengiama!..