kuryba

KUKŲ MENAS

Pasaka apie geriausią pasaulyje karžygį - zuikį

Algimantas Černiauskas (jaunesnysis)

...

Morkų nebėra,

Maryte, morkų nebėra,

Morkų nebėėėėėėėėėėra,

Maryte, morkų nebėėėėėėėraaaaa...

...

Taip vakar dainavo zuikis, o šiandien jis nieko nebedainavo, nes jį užpuolė vilkas ir suėdė. Už ką? Už ačiū, kurio taip ir nesulaukė. Na, gerai jau gerai. Pradėsiu nuo pradžių. O pradžia buvo tokia:

Kažkada seniai seniai, gal prieš milijoną metų, kai po miškus bastėsi kapliadančiai tigrai, o pievose ganėsi mamutai, vienoje tolimoje karalystėje, už devynių jūrų, devynių kalnų ir devynių tūkstančių mylių, gyveno senelis ir senelė. Gyveno jie labai neturtingai, mito vien bananais ir buvo negrai. Senelis vardu Aobo, o senelė – Obuto. Vieną dieną senelis tarė senelei:

- Ajumpi kaolo boto duama.

O senelė tik liūdnai palingavo galva ir atsakė:

- Boto boto džuma...

Ar suprantat, mielieji, apie ką kalbėjo tiedu seneliai? Ar žinot, kaip jie susiję su tuo, kad vilkas surijo zuikį? Atvirai kalbant, aš nežinau nei vieno, nei kito. Todėl geriau grįžkime.

Grįžkime tą milijoną metų atgal į mūsų erą, kur nebėra jokių kapliadančių mamutų, grįžkime per tuos devynis tūkstančius mylių, tuos devynis kalnus ir tiek jūrų į ne tokią tolimą karalystę, kur nėra jokių bananus valgančių negrų. Grįžkime tiesiog į šalį, kur balnoja broliai žirgus ir visi lietuviškai supranta. O geriausiai už visus žirgus balnoja ir lietuviškai supranta tai mūsų narsusis karžygys zuikis. Buvo tas mūsų zuikis tikras vyras – drąsus, narsus, stiprus... Ir galvoje tuščios vietos netrūko...

Na, nesvarbu. Svarbiausia, kad jau susiradome savo pagridinį herojų, kurio nuotykiais ir išgyvenimais besiremdamas aš dabar ir seku jums šią istoriją. Ir… manau, kad pradėsiu pasakoti nuo tos vietos, kada vieną savo eilinę gyvenimo dieną zuikis išėjo pasivaikščioti po vieną eilinį mišką…

Eina zuikis ir dainuoja. Eina. Eina. Eina. Dainuoja. Eina… Būtų, ko gero, jis taip ėjęs ir dainavęs ilgai ilgai, iki pačios šios istorijos pabaigos, tačiau tam sutrukdė nežinia iš kur išdygęs vilkas. Vilkas ne tik išdygo iš nežinia kur, tačiau dar ir užpuolė, ir suėdė mūsų zuikį. Na… bent jau bandė taip padaryti. Paprasčiausiai nespėjo, nes pasirodo, kad su zuikiu jojo ir jo ištikimoji kumelaitė Klyfa (Kur tu matei karžygį be žirgo?!). Ši, pajutusi, kaip ant jos pasturgalio bešokantis vilkas taikosi paragauti šeimininko, išnešė sveikus savo ir zuikio kailius, vilkui nespėjus net susivokti, kas atsitiko. O susivokti jis nespėjo todėl, kad kailius nešdama kumelė ne tik smagiai spyrė vilkui į dantis savo užpakalinėmis kojomis, bet dar ir išmušė visai naujus vilko dantų protezus, kuriuos jam specialiai ,,zuikių ragavimui“ buvo padaręs kalvis. ,,Ismusė plotezus? Hu, svelniai pasakyta. Ismusė… Ji man visus dantis į sipulius sumalė“, - net mintyse švepluodamas galvojo vilkas ir bėgdo tolyn pabrukęs uodega.

Kumelaitė joja. Zuikis sėdi. Joja, sėdi, joja, sėdi. Nejoja, sėdi. Nusprendė zuikis, kad nujojo jis jau pakankamai, tad geriausia būtų pailsėti. Be to, juk vilkas jų nebesiveja… Kai sustoji pailsėti, geriausia būtų nulipti nuo arklio, tačiau zuikiui pagalvojus, kad nuo jo iki žemės yra per didelis atstumas, pasiliko ant savo ištikimosios kumelaitės Klyfos kupros. Būtų ilgai taip ilsėjęsis, jeigu ne viena tokia dainelė, kuri skambėjo maždaug taip:

Aš mažas debesėlis,

Visai aš ne meška…

Dūz dūz dūz, dūz dūz dūz,

Nors medus labai gardus…

Čia tėra tik tos dainos nuotrupa, kurią zuikis spėjo išgirsi prieš pažvelgdamas į dangų, kur išvydo žydram dangaus fone, po žydru balionu kabančio meškino, visai nežydrą pasturgalį, apsuptą bičių spiečiaus. Netrukus iš už medžio išlindo toks mažas paršelis, nešinas šautuvu ir rėkiantis :

- Pūkuotuk, meškine tu nelaimingas, balioną mano pavogei! Gretai leiskis žemyn!

Mūsų zuikis iš prigimties buvo vyras narsus, tačiau šįkart pasinaudojo visų kitų pasaulio zuikių prigimtimi bėgti nuo menkiausio pavojaus. Juo labiau, kad paršelis su šautuvu atrodė tikrai agresyvus. Na, tiesą sakant, pats zuikis nebėgo niekur… Klyfa bėgo už jį… Tiek to, nesvarbu, o svarbu tai, kad zuikis nesustojo ir išgirdęs skardžius šūvius, paleistus iš jau minėto šautuvo, dar skardesnį baliono pokštelėjimą, Pūkuotuko skleidžiamus pagalbos šauksmus ir duslų nukritusio ant žemės meškino bumbtelėjimą. Zuikis skuodė kiek įkabindamas. Vėliau iš policijos raporto paaiškėjo, kad paršelis, šaudęs į Mikę Pūkuotuką, buvo pastarojo geriausias draugas – Knysliukas…

„Na ir laikai atėjo…“ – pagalvojo zuikis. – „Paršeliai šaudo į meškinus, meškinai iš dangaus krenta… siaubas. Dar betrūksta, kad iš dangaus nusileistų sparnuota fėja su propeleriu ant sėdynės ir išpildytų tris mano norus… Būtų tiesiog super…“

Ir staiga, didžiausiai zuikio ir visų kitų nuostabai, pasigirdo tylus propelerio burzgimas… Iš pat pradžių tas burzgimas buvo vos girdimas, tačiau garsas sparčiai stiprėjo. Bet nei iš šio, nei iš to burzgimas nutrūko, pasigirdo čiaudantis motoras, kuris... po kelių akimirkų nutilo visai… O tada pasklido keli riebūs keiksmažodžiai, išsprūdę iš krentančios fėjos lūpų.

Jai, o gal ir jam, matyt, labai skaudėjo, nes keiksmai liejosi ir po smūgio, kuris zuikį su ištikimąja kumelaite net išmetė į orą.

Kad ir kaip ten būtų, pasirodo, toji fėja buvo paprasčiausias geriausias pasaulyje visų tokių gendančių propelerių žinovas – Karlsonas. Paprastai sėdintis savo namelyje už kamino, ant karaliaus rūmų stogo. Šiandien Karlsonas, nutaręs paskraidinėti, tikrai neapsiriko, nes susipažino su pačiu geriausiu pasaulyje karžygiu – zuikiu. Paprastai pagrindiniai herojai niekada neklysta, todėl zuikis, būdamas tikras, jog Karlsonas yra ta pati jo minėta sparnuotoji fėja su propeleriu ant sėdynės, iš karto pareikalavo, kad ši išpildytų tris karščiausius jo norus. Žinoma, špygą jis gavo… Karlsonas, savaime suprantama, prisipažino, kad jis yra ne tik geriausias pasaulyje sugedusių propelerių, bet ir trijų norų pildymo žinovas. Tačiau būti žinovu nepakanka. Tam, kad išpildytum tris norus, turi turėti ir stebuklingų galių. Nors Karlsonas buvo pats geriausias pasaulyje stebuklingų galių žinovas, to irgi nepakako…

Nusiminė zuikis ir nusprendė, kad geriausia būtų, jeigu grįžtų jis namo, kadangi nuotykių ir nusivylimų jam šiandien buvo per akis, be to, Kalėdos nebe už kalnų, reikėjo tiesiog sėsti prie stalo laišką seneliui rašyti…

Dienos bėgo, bėgo ir nenorėjo sustot, kol pagaliau su viena tokia diena atbėgo ir visų taip laukiama šventė. Visi karalystės gyventojai persirenginėjo vieni kitais ir rinkosi į karalystės pagrindinę pagrindinės pilies salę laukti, kol pagaliau ateis ir visų taip smarkiai, dar smarkiau negu Kalėdų, laukiamas Kalėdų Senis. Jo belaukdami, persirengėliai, linksmai šurmuliuodami, pradėjo apžiūrinėti vieni kitų kaukes. Ragana buvo persirengusi našlaitėle. Ši buvo pasidabinusi princesės apdaru, o toji, savo ruožtu, apsivilkusi vilko kaukę, kuris, kad atrodytų panašesnis į Karlsoną, net prisisiuvo propelerį prie kostiumo ir dabar kabojo kažkur palubėje. Pats Karlsonas džiaugėsi raudonkepurės apdaru ir t.t. Tik vienas karalius niekuo nepersirengė. Jis kaip ir kasmet vaidino pats save.

Laikrodis išmušė dvyliktą ir staiga nei iš šio, nei iš to vilkas, t.y. princesė, pavirto tokia pačia našlaitėle, Pelene, kaip ir ta, kuri vaidino tą pačią princesę. Atrodo, tai turėtų būti tikrai neįprastas nutikimas, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, kadangi laikrodžiui mušant dvyliktą valandą plačiai atlapojęs duris į salę įgriuvo vienas iš dvylikos senelio elnių – Rudolfas. Kalendamas dantimis jis tik vos ne vos sugebėjo išlementi tokius žodžius:

- S…slibi…binas u..u…užpuolė…

Salė nusčiuvo. Ir visi puolė į paniką, nes labai išsigando, kad nebegaus dovanų. Išsigando visi, išskyrus zuikį. Šis tiesiog įsiuto. Ištisus metus jis buvo geras tik tam, kad gautų daugiausiai dovanų už visus, be to, taip kruopščiai, visą mėnesį paskui save tampytas eilėraštis ,,Eglutė skarota“ gali nueiti šuniui ant uodegos. Zuikis šitiek prakaito išliejo, kol pagaliau pasiruošė šį eilėraštį sakyti atsisėdus seneliui ant kelių… Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs zuikio kantrybės taurę…

Nieko nelaukęs, mūsų narsusis karžygys metė fėjos sijoną, kurį irgi buvo pasisiuvęs specialiai šiam vakarui ir išlėkė senelio vaduoti. Prieš tai, žinoma, pasiėmęs savo kiečiausią, pernai per Kalėdas gautą kalaviją ir užsimętęs naują šalmą. Tiesa, iš to skubėjimo pamiršo pasiimti su savimi ir savo ištikimąją kumelaitę Klyfa, bet jos ir neprireiks. Zuikis lėkė kojomis žemės nesiekdamas.

Netrukus prilėkė ir slibino urvą. Tiesa, zuikiui labai pasisekė, nes tuo metu namuose buvo likęs tik trigalvio slibino sūnelis – tiksliau, du sūneliai ir viena dukra. Trigalvis žodžiu. Zuikis tai suprato iš pėdsakų, vedančių iš olos. Apsidžiaugė. Bet greit nusiminė, išvydęs, kad į vidų patekti nepavyks, kadngi olos durys buvo uždarytos. Zuikis greit sumetė, kaip reikia elgtis. Pasibeldė ir plonu balseliu užbliovė:

- Atidarykit, vaikeliai, dureles. Čia aš, jūsų mamytė, grįžau iš miestelio, parnešiau margo šienelio, litrą pienelio ir kindersiurprizų...

,,Ot velnias,“ – pagalvojo zuikis, – „tekstą sumaišiau“.

- Atidarykit, galvažudžiai!

,,Atrodo taip,“ - apsidžiaugė zuikis, nes akmeninės durys iš lėto pradėjo vertis. Kai jos atsivėrė, zuikiui į galvą šovė mintis, kad reikėjo pasilenkti, kadangi kaip tik tuo metu jam į galvą šovė liepsna. Paskui atlėkė ir kėdė, turėjusi išprašyti neprašytą svečią. Slibiniukai taip buvo išauklėti. Na, nieko nepadarysi... Jie dar ilgai prisimins, jog reikia mandagiai elgtis su nepažįstamaisiais, o ypač su zuikiais, kad vėliau kitose pasakose netektų gailėtis.

Nepasakosiu visų smulkmenų apie tai, kaip zuikis drakoniukus išauklėjo, tiesiog pasakysiu, kad Kalėdų Senis po to vakaro buvo labai laimingas, nes jis pats turėjo būti įteiktas trigalviukui kaip kalėdinė dovanėlė. Už patį senelį laimingesni buvo tik kiti karalystės gyventojai, nes visi gavo pilnus maišus dovanų, o zuikiui už išgelbėjimą Kalėdų Senis padovanojo dar kietesnį kalaviją negu pernai ir kelis pilnus vežimus morkų, kad nereiktų daugiau dainuoti tokių nesąmonių, kokią jūs girdėjote pačioje pradžioje. Va, o visi kiti, taip džiaugėsi zuikiu, kad net pradėjo jį mėtyti į orą. Išmetė zuikį į orą jie vienuolika kartų, nes kai metė dvyliktąjį, išmetė jį taip aukštai, kad šis net pakibo danguje ir daugiau nebenusileido. Dar ir šią dieną klajoja zuikis po dangų…

Kartais, o tai būna kas dvylika metų, per slibino metus, seneliai rodo savo vaikaičiams į naktimis po dangų klajojančią žvaigždę ir pasakoja, kaip kažkada narsusis zuikis išgelbėjo Kalėdas.

Merkinė, 2004