kuryba

KUKŲ MENAS

Žmogus ir daina

Vytautas Černiauskas

Yra pasaulyje du panašūs viens į kita. Šalcinis ir daina. Ir kai pavargusią dieną žmogus priėjęs prie šaltinio įmerkia delnus į jo vėsą, šalčinis – dainuoja. Dainuoja žmogiškame delne, tame pačiame, kuris glosto tekančią saulę, kuris nešioją laiškus ir brandiną darbus. Tame pačiame delne susigeria šalčinis. Jo skonis nepaprastai šaltas susitelkia ties delno duobute. Dabar joje galima pamatyti visą pasaulio grožį. Delnas suspindi. Atsispindėjusi šviesa plūsta visu kūnu ir siela nemačiomis mažomis bitutėmis sudūzgia aplinkui.

kartu po lašą rudens -

po žiemos sudžiūvusią duoną

nešini įeisime i norų žemę

ko nori paukščiai?

ar lietūs. nori?

vingiuoja skroblus

mintis daigina

ir žodis

pakyla saulėmis

žaltvykstėmis sužiba

nakties sparnuotas kelias

vis tiek pusiaukelei suvirpa

prie to paties šaltinio semia

ir tavo delnas nakti virpa

prasimuša daigai žydėti

baltumas plūsta ir i plaukus

o dainos, dainos – kur bepažiūrėsi

tavoj širdį vis vieną kaupias

čia nebūties čiurlionio metai

ir švendubrėj įkaitęs raivos

akmuo

ateina metas, kai skroblus keicia savo veidą

išgraužia naują suvokimą

o žmogui gera ir be datų

daina palaimoje svaigina

juk jai daugiau nei žemei metų

Merkinė, 2006