kuryba

KUKŲ MENAS

Dienoraščio trupiniai

Evelina Dzimanavičiūtė

Kartais tu būni toks artimas, kaip žemė po mano kojomis. Kartais tu būni toks šiltas, kaip pavasario saulutė danguje. Kartais toks tyras, kaip rasos lašelis ant besiskleidžiančio žiedo. Bet tu nueini ir lieka tik šaltos tavo pėdos smėlyje. Eidamas palieti rasotą žiedą ir nukreti gaivią rasą, nepalikdamas ko atsigerti...

...............................................................

Naktį aš matau žvaigždes – tokias beribes ir nesuskaičiuojamas. Dieną matau debesis – tokius tolimus ir nepasiekiamus. Ir matau paukštį, nardantį tuose debesyse. Būdama su tavimi, aš tarsi surenku krentančias žvaigždes, kad padovanočiau jas tau. Būdama su tavimi, aš įgyju paukščio sparnus, kad galėčiau tave iš aukštai pamatyti ir pabraidžioti po minkštučius, pūkinius debesis...

...............................................................

Parnešu žvaigždę į kambarį, nes jai buvo šalta. Ir nunešu tau, nes tik tu sugebi sušildyti...

...............................................................

Pasaulis. Jis toks gražus ir didelis, kai žiūriu tavosiomis akimis...

Šypsena. Ji tokia plati, kai tu šalia...

Saulė. Ji tokia šviesi, kai tu man ją parodai...

Sapnas. Jis toks nuostabus, kai tu jame esi...

..............................................................

Nors tu toli, bet kiekviename saulės spindulėlyje aš jaučiu tavo šilumą. Kiekviename rasos lašelyje – tavo žvilgsnį, kiekviename vėjo gūsyje – tavo prisilietimą, sapnuose – tavo artumą...

..............................................................

Tai ne aš

Juodas varnas ant sniego...

Lesa kraują. Raudoną.

.... Ne mano...

Kažkas stebi...

Lede iškaltas žvilgsnis...

Juokiasi...

...Svetimas juokas...

Basa pėda ant ledo.

Tai karštas kraujas juokiasi

Po ledu...

Sužeistos kojos...

...Ne mano...

Bet skauda

Aštrus butelio stiklas...

Purvina gatvė...

Naktyje paklysta girta jaunystė...

...Ne mano...

Svetimas gyvenimas

..............................................................

Nekaltos snaigės meldžiasi žvaigždėms

Kurių nėra – pasislėpė...

Bijo...

Svetimo dangaus

Dangus ne mano...

Sniegas ne mano...

Aš ne tavo

Kruvinas purvas slepiasi po sniegu.

Krenta sudužusios žvaigždės...

Bet delnai tušti...

Skauda kraują

Manęs nėra...

..............................................................

Išėjau... Manęs nėra... Ištirpau, sudegiau kaip žvakė... Liko tik vaškas – dar karštas, bet tuoj atvės... Ir liko širdys, vašku aplietos. Širdys tų, kurie man brangūs, artimi...

Kelio atgal nėra – tik sniegas, kuris jau niekada neištirps... Tik laikas, kurio jau niekas neatsuks atgal...

Bet aš sugrįšiu... Ateisiu, kad dar pabūčiau kartu... Tyla ištars mano žodžius, kurių nesuspėjau pasakyti...

Noriu dar pabraidyti upelyje

Noriu tave apkabinti

Noriu kalbėtis iki aušros

Noriu. Paskutinį kart...

Bus pietūs. Mama išims tris šaukštus – tėvui, broliui ir sau. O man?! Mama, aš čia!!! Aš su jumis. Visada gyvensiu mažose jūsų širdelėse…

..............................................................

Ten, prie piliakalnio, ant upės skardžio, o gal mokykloj – savo suole, aš palikau dalelę savęs. Kažkur visada klajos paklydėlė mano siela... Surask ją. Parvesk namo...

Kai liūdėsi – pakviesk ir mane. Abiem bus lengviau. Kai džiaugsiesi – pakviesk ir mane. To džiaugsmo abiem bus su kaupu...

Neskandink mano atminimo vyno taurėje... Neužkask mano žodžių juodoje žemėje...

Neišeik...

Dar pabūk...

..............................................................

Vėjas. Tiktai vėjas širdyje...

Ašara. Tiktai ašara delne...

Juokas Tavo akyse...

Tu nepyk...

Aš trumpam pavogsiu tavo juoką...

Tu net nežinosi – nereikia.

Aš ateisiu tyliai, kai tu miegosi...

Nebijok – neskaudės... Aš tik trumpam noriu būti laiminga...

..............................................................

Atmerk akis, pažvelk į dangų – šiandien mūsų mintys lyja žvaigždėmis. O tu vis dar stovi ant bedugnės krašto, beviltiškai iškėlęs rankas į aukštą dangų... Ak, kad galėčiau nuskinti vieną žvaigždę ir padovanoti tau... Kaip laimės, džiaugsmo žiburį... Bet tavo delnai kieti – jie nemoka saugoti šilumos... Aš tau geriau padovanosiu spurdantį savo širdies paukštį – laikyk jį stipriai ir niekad niekad nepaleisk...

.............................................................

Ar kada nors verkei iš laimės?

Pažvelk rytą į obels žiedą, pasidabinusį ašarotais lietaus lašais, kuriuose visomis vaivorykštės spalvomis žaidžia saulės spindulys... Paklausyk paukščio giesmės, kuri pripildo pasaulį neaprėpiamo džiaugsmo, o širdį – gėrio ir meilės. Arba vakare, kai tyliai leidžiasi saulė, nutiesdama aukso taką ramiu ežero vandeniu, ar neatrodo, kad pasaulis yra gražus? Ar nesijauti tada laimingiausias žmogutis šioj žemėj? – juk tu esi šio nuostabaus pasaulio dalis...

Myliu gyvenimą, pasaulį, saulę ir žvaigždes...

Mylėk ir tu!

.............................................................

Ar žinai, kad nieko nėra neįmanoma tam, kas myli?

Neatsimerk ir rytas neišauš...

Pasemk vandens ir mėnulis bus tavo rankoje...

.............................................................

Šiąnakt sapnavau sapną... Mačiau Tavo raukšlėtą veidą, sidabrinius plaukus, pridengtus gėlėta skara... Ir tas akis... Visada prisiminsiu Tavo akis – giedras ir geras...

Jau niekada jų nepamatysiu...

Gal tik sapne...

Pabudau naktį apgaubta meile, rūpesčiu ir šiluma – kaip Tavo, sengalvėle, skara – ir supratau, kad tai tik sapnas: aplink mane tamsa, šaltis ir per užuolaidos plyšį žvelgiančios įkypos mėnulio akys...

Bet ne Tavo...

Ar prisimeni, kaip mudvi, sėdėdamos prie spragsinčios židinio liepsnos, iki paryčių pasakodavome savo istorijas: aš – naivias ir vaikiškas, o Tu – ilgas ir pamokančias – jose sukaupta visa Tavo gyvenimo patirtis, kurią stengeisi perduoti man – vienintelei savo anūkėlei... Tuomet, kai pasakodavai, aš stebėdavau Tavo akis, lūpas, pasiklysdavau raukšlių labirintuose... O Tavo žvilgsnis visada klaidžiodavo liepsnos liežuviais, palydėdavo kylančius žarijų spiečius. Ir man atrodydavo, kad Tavo akys – mažos, gyvos liepsnelės: jose aš stebėdavau viską, ką Tu pasakodavai...

Žiūrėdama į liepsną, Tu užmiršdavai visus rūpesčius ir gyvenai vien prisiminimais.

O lūpos šypsosi ir vis pasakoja... Pasakoja apie karalius ir bajorus, šienpjovius ir artojus, karus ir kareivius... Ir vis šypsosi...

Klausydavau Tavo pasakojimų ir girdėdavau, kaip už lango stūgauja vėjas, šlama medžių šakos, rodos, mačiau, kur slepiasi sužeistas kareivis, sprogsta bombos... O man šalia Tavęs – gera ir ramu. Kaip pasakoj...

Iki šiol nesuprantu, kodėl Tu šypsodavaisi, pasakodama baisiausias savo gyvenimo akimirkas...

Šypsodavaisi ne tik lūpomis: labiausiai – akimis...

Niekada nepamiršiu Tavo šypsenos...

Kurios jau niekada nepamatysiu...

Gal tik sapne...

Ir kodėl šiandien aš viena?! Be Tavo skaros ir šilto balso...

Viena, mažutė mergaičiukė nesupintomis kasomis begalinėje nakties platybėje...

Senele, supink man kasas... Priglausk, apgaubk savo skara, ir, žiūrėdama į liepsną, papasakok apie savo vaikystę...

Bent sapnuose...

.............................................................

Ašara...

Nukrisk... Riedėk...

Išmink takelį...

Nutiesk upelį..

Nuvesk kelelį...

Į mano sapnus,

Į mano svajonę,

Į mano laimę...

.............................................................

...Kai miegosi, į tavo sapnus ateis Svajonė… Atneš ji tau saują juoko, pripils kišenes laimės... Sulaikyk ją! Neleisk išeiti… Pažabok svajonių žirgą, nusipink tikėjimo, vilties vadžias ir lėk į Laimės šalį. Surask ten Pasaką, parvesk namo… Bet ne į savo sapnus – į savo gyvenimą…

.............................................................

Aš noriu, kad padovanotum man mėnulį... Noriu, kad saulę man nuskintum... Noriu, kad padovanotum man puokštę žvaigždžių, surištum jas laumės juosta... Noriu, kad patiestum man debesį po kojom... Noriu, kad vėjo gūsiais plaukus šukuotum, kad gėlių kvapu veidą nupraustum... Noriu, kad paukščio giesmę namo parneštum, kad židinio liepsną širdin įdėtum... Noriu, kad mane mylėtum...

.............................................................

Nubrido sapnas

per baltą pusnį –

į žiemą

į naktį

į niekur…

Išsinešė sapnas

į baltą pusnį –

mano juoką

mano laimę

mano gyvenimą...

.............................................................

…Bangos dūžta ir dūžta į krantą… Tyška balti purslai, vandens lašeliai pakyla į orą ir juose visomis vaivorykštės spalvomis sužiba besileidžiančios saulės spindulys… Tuose spinduliuose krykštauja žuvėdra, ant savo baltų sparnų atnešdama vėjo muziką ir bangų gausmą… O bangos pasigrobia lašelius atgal ir neša gilyn į jūrą – tarsi vaivorykštės spalvose nardanti žuvėdra galėtų pasiimti tai, kas jai nepriklauso.

Ak, didingas jūros paukšti – atskrisk į mano gyvenimą, paimk mano svajones ir ant savo baltų sparnų nunešk ten, kur gera ir gražu – į dangaus platybę, pripildytą spalvotų jūros purslų… Atnešk į mano širdį bent vieną lašelį, iš kurio galėtų atsigerti mano siela…

Burnoje sūru…

Bet ne jūros – ašaros druska…

Merkinė, 2004