Rauda to, kas prarasta...

 

Gailė Janickaitė 

 

 

Tu bėgi nuo manęs,

Taip byra smėlis tarp pirštų,

Ir tavęs nebepavysiu.

Tu išnyksti kaip mintis

Ir kaip svajonė miršta.

Tu tolsti  kiekvieną sekundę,

Pliešiesi iš mano širdies,

Palikdamas verkiančią mane.

Tu tirpsti...

Dabar tai suprantu...

 

Kvaila buvo manyti,

Jog pasiliksi amžiams,

Kad padarysi mane laimingą,

Tuo labiau, kad pamilsi.

Pamilsi mane – tą, kuri

Nemokėjo mylėti gyvenimo...

Kvaila buvo manyti...

Dabar tai suprantu...

 

 .................................................................................................

 

...Paskutiniai blėstančios saulės spinduliai dar geidulingai glamonėjo pakrantę, stiprėjančios bangos plakė krantą ir su kiekvienu vandens atodūsiu vis mažiau pėdsakų belikdavo smėly. Jie nyko vienas po kito...

Įbridusi į jūrą stovėjo keista būtybė. Jos baltas ilgas rūbas mirko vandenyje ir su banga vis labiau šliejosi prie jos baltų kojų. Ilgi plaukai plaikstėsi: čia dengė jos pečius, čia negailestingai talžė josios veidą. Tačiau akys... Akys buvo ramios ir nejaukiai tamsios. Jos žiūrėjo į gęstančią saulę ir, rodos, geso kartu su ja. Tos negyvos, šaltos, kraupios akys lyg dvi bedugnės gėrė šviesą, nors ji jau nebegalėjo suteikti šilumos.

Pakėlusi drebančias rankas, ji priglaudė prie lūpų baltą rožę ir pabučiavo... Atsisveikinti ji čia atėjo... Atsisveikinti su baltu žiedu – su tuo, kas jau praėjo ir nebegrįš... Ji neverkė, tiesiog stovėjo, priglaudusi rožę prie išbalusių lūpų. Staiga Baltoji išsprūdo iš josios sugrubusių pirštų ir, palytėjusi kelius, nukrito į šaltą jūrą. Toji, pačiupusi žiedą, nusinešė jį į juodą nežinomybę. Tarsi atsitokėjusi būtybė suriko ir sukniubo  vandenin. Atsiritusios bangos vis labiau ją talžė – ji nesikėlė, vis dar žiūrėjo į paskutinius saulės spindulius, lyg stengdamasi kažką jose įžvelgti... Tačiau po akimirkos danguje beliko rausvi saulės pėdsakai. Tamsa užklojo visą pakrantę ir nebeįmanoma buvo ką nors pamatyti. Girdėjosi tik bangų šniokštimas ir gaili rauda. Rauda to, kas prarasta... Ne saulės ir ne baltos rožės... Meilės... Meilė buvo prarasta... Ir prarasta amžiams...

.................................................................................................

 

Sudegink tiltus,

Suplėšyki lapus – tuos,

Naktimis rašytus.

Užverk duris

Ir užrakink titano spynom,

Prapliupk lietum

Ir smėlį nuvalyki,

Išmindžiotą vaikystės pėdų,

Arba numirk ir, gėlėmis

Pražydęs, nebesugrįžk,

Kaip vasara, užklupus

Paskutinį meilės uostą,

Išeina tyliai...

 

.................................................................................................

 

Pagaliau padėjau

Dar vieną

Juodą tašką,

Padėjau jį

Ant  tavo lūpų

Ir žalių,

Nemylinčių  akių.

Užverčiau

Ašarom  sulaistytus,

Baltus

Dienoraščio  lapus

Nutraukiau

Svajonės  giją,

Dar buvusią gyva.

Sudeginau mintis

Ir  išbarsčiau

Tuos pelenus po pievą,

Kad niekad nematyčiau...

Nematyčiau

Ir  nesugrįžčiau

Į tavo juodas akis...