kuryba

KUKŲ MENAS

Rasa Vitkauskaitė

Aldutė

Kalnuos dainuoja

Rageliai uli uli jo,

Ir žydi gėlės

Tenai kalnuos...

Dainuoja visa Merkinė – pakalnės, kloniai, panemunė. Visur skamba sodrus, operinis balsas. Jo pilna visa Vilniaus gatvė. Tai dainuoja Aldutė. Ypatingas žmogus, savas ir artimas širdimi kiekvienam merkiniškiui. Aldutė – miestelio siela. Neeilinį sugebėjimą bendrauti turinti asmenybė.

Neeiliniai, ypatingi ir saviti žmonės. Žmonės, kuriuos dažnas pavadintų keistuoliais. Gali mums daug papasakoti. Jie pilni neginčijamos tiesos, žino krūvas gerų, visiems gyvenimo atvejams tinkamų dėsnių.

Miestas. Kiekvienas erdvės gabalėlis – žmogaus poreikiams. Visi skuba, lekia, nesuspėja. Nieks per daug nekreipia dėmesio ir į vieną kitą keistuolį. Ten visi savyje. Suspausti rutinos, gatvių triukšmo, žmonių bei garsų mišrainės... Taip, ten gyvena žmonės. Pilka masė. Pilki jausmai. Rutina. Bėgimas. Žodžiai, kuriais įvardinu miesto pasaulį. Naujovės. Jų ten daug, beveik tiek pat, kiek ir veiklos. Bet žmogiškumo aš pasigendu. Ten. Mieste. Trūksta noro atrasti, noro pažinti. Pažinti kitą. Kitokį. Ne tokį. Keistą... Galbūt ne noro, o drąsos. Trūksta.

Maži miesteliai. Kaimeliai. Vienkiemiai. Štai čia prigulęs kitoks ritmas. Tiesa, šiandieną visur žmonės užspausti. Prislėgti slogaus ir monotoniško gyvenimo. Tačiau miestelio ramybė visai kitokia. Beje, kitokių, ypatingų, gyvenimo išminties turtingų žmonių yra visur. Nesvarbu – mieste jie gyventų ar kaime. Tik mažesnėje erdvėje žmonės vieni kitus labiau pažįsta, labiau susigyvena. Štai kad ir ant suoliuko sėdintis žmogelis: kalbasi su savimi arba eina gatve vienas ir traukia populiarią dainą, kuri galbūt mano tėveliams ar netgi seneliams sužadintų daug prisiminimų. Mieste, sakytumėte, paprasčiausias keistuolis, o mažame miestelyje, pavyzdžiui, tokiame, kur aš gyvenu, toks žmogus tik dar labiau sužadina praeivių smalsumą ir norą pasidomėti. Anuo paslaptimi dvelkiančiu stebuklu.

Merkinė, čia aš gyvenu. Mažas miestelis, kuriame vieni kitus pažįstame iki įgrisimo, iki kaulų smegenų žinome viską apie kiekvieną gyventoją, nutuokiame, kur kas gyvena, dirba, mokosi. Nuo mūsų miklių akių ir ištemptų ausų nė vienas šuo nepasislėps. Atskiras žmogus – nelyginant dėlionė, o mūsų žinios apie juos – dėlionės detalės – barstomos ir surenkamos po vieną...

Visi mes savotiški, visi įdomūs, kiekvienas esame AŠ. Bet ar visi turime savąją istoriją?.. Turim, tik ne visų tokia kvapni ir traukianti, kaip jos. Aldutės. Tai žmogus – mano miestelio istorija. Tai – Merkinės talismanas. Unikumas. Nepaprasto, niekam neištirto ir nepaaiškinamo optimizmo šaltinis. Moterėlė, kuri dainuoja ir savo dainomis pradžiugina kiekvieną. Tik, deja, kartais koks nesusipratėlis meta pašaipos šypsenėlę ar net klastingą žodį, kuris žeidžia nors ir besišypsančią Aldutę. Bet apie viską iš pradžių. Tai, kas iš tiesų mane sudomino, kaip pradedančiąją neatrastos sėmės formulės ir nepaaiškinamo optimizmo dozės ieškotoją.

Aldutė – tai žmogus, pažįstamas visiems Merkinės gyventojams. Iš dainų, palinkėjimų kiekvienam sutiktam, nesutarimų su erzintojais (dažniausiai tai būna vaikai) ir tuo, kad Aldutė pardavinėja viską, kas populiaru provincijoje pirkti (kiaušiniai, gėlės, krūmai, pieno produktai...). Tikrai, ji turi kažką, kažin kokią paslaptį, kuri ir padeda įtikinti žmogų nusipirkti jos siūlomą niekelį.

Ilgai mąsčiau, nuo ko pradėti. Su kuo pirmiausia kalbėti, kad lipčiau mažyčiais jos gyvenimo laipteliais ir kad gaučiau visą informaciją, kuri man bus reikalinga ir įdomi. Pirmasis žmogus, su kuriuo bene ilgiausiai prakalbėjau, kuris papasakojo iš tiesų intriguojančių faktų ir tokių dalykėlių, tik dar labiau sužadinusių norą manyje rašyti apie Aldutę, buvo jos mama.

Aldutės mama geriausiai pažįstanti istorijos heroję. Jos pasakojimas prasidėjo turbūt nuo pačių skaudžiausių faktų ir įvykių dukters gyvenime. Pasirodo, kai ši spalvinga asmenybė buvo pusantrų metukų, susirgo meningitu (meningitas – tai infekcinis nervų sistemos susirgimas, labiausiai pažeidžiantis minkštuosius smegenų dangalus ir sąlygojantis jų uždegimą bei smegenų skysčio infekcinius ir uždegiminius pakitimus – tokios medicininės informacijos radau interneto svetainėje www.sveikas.lt), būtent šios baisios ligos pasekmės ir matomos dabar. Nors ir išsikapanojo iš tos nelaimės gniaužtų, tačiau visiškai nepasveiko. Vaikystė buvo sunki, visi pažeidimai labai jautėsi, kalbėjo mažai ir sunkiai. Vaikščioti išmoko vos penkerių metukų, senelių dėka – vienas ją laikydavo už rankučių, o kitas priklaupęs dėliodavo jos kojytes. Vėliau – pradinė mokykla, tiesa, gana vėliau negu visiems sveikiems vaikams. Ten neišvengta patyčių, kaip žinia, vaikai visuomet žiaurūs ir tiesmuki. Iš pradinės mokyklos išsiųsta į Jiezną, į nepilno intelekto mokinių mokyklą, tačiau ten būta dar sunkesnių akimirkų... Sveikas vaikas, kad ir koks žiaurus, tačiau kartais pamąsto prieš sakydamas, o mokykloje Jiezne buvo dar daugiau ligotų ir daug labiau sergančių nei pati Aldutė. Juk ji, kad ir po sunkios ligos, tačiau mąstė blaiviai ir šviesiai, o toje mokykloje buvo visokių... Herojės mama pasakojo, kad labai žiaurios buvo panelės toje mokykloje ir nepraleisdavo progos Aldutės įžeisti, netgi stumdydavo ar įspirdavo jai, o vargšei mergaitei reikėdavo gyventi su tokiomis mergaitėmis, kurios nemėgo jos.

Būtent Jiezne besimokydama Aldutė ir pradėjo dainuoti, tuo metu ji labai daug dainavo. Rinko dainas, turėjo daug sąsiuvinių, kuriuose buvo surašytos dainos, kuriomis ji svaigindavo ir linksmindavo klausytojus. Mokėsi prastokai, galbūt pritingėdavo, nors po tokios ligos ir gabumų ne per daugiausiai išliko, tačiau rašė dailyraščiu, o ir gramatikos klaidų nedarydavo, be to, pati buvo labai aktyvi, turėjo daug noro veikti ir šiaip užsiimti kokiais nors įdomiais darbais. Vėliau mokėsi Merkinės vidurinėje, tačiau galiausiai baigusi penkias klases liko namuose, pas mamą.

Mama apgailestauja dabar, kad taip nutiko, juk Aldutė galėjo be didžiausių problemų vėliau kur nors ir aukščiau mokytis. Kad ir nelabai gabi, bet ateitį bent jau su muzika susieti šansų turėjo nemažai. Iš tiesų gaila, kad taip išėjo. Tačiau, anot mamos, kad ir kaip Aldutė degė noru viską daryti, ji vis vien buvo šiek tiek kitokia negu visi, buvo truputį lėtesnė ir mažiau imlesnė. Būtent dėl to, kad ji jau buvo nuskriausta baisiosios ligos, tėveliai stengėsi būti geri auklėdami dukrą, tačiau, kaip dabar sako mama, jie mato, kad ir štai čia suklydo. Aldutės paauglystė buvo ne tokia, kaip visų vaikų. Besiformuojantis charakteris darėsi vis stipresnis ir ugningesnis. Tėveliai visur bandė nusileisti vaikui ir visiems jo sprendimams pritarti. Pasirodo, štai čia ir buvo didžiausia klaida, mat vėliau jau buvę sunku Aldutei kuo nors paprieštarauti. Mama prisimena, kaip būdavę baisu dukrai ką nors uždrausti, Aldutė užsispyrimo turėjusi daug, o išgirdus neigiamą atsakymą, galėdavo net visą dieną praverkti, kol galiausiai tėveliams nebūdavo kitos išeities, kaip sutikti. „Nesvarbu, kad paauglystė baigėsi,“– sako mama, „visos užgaidos ir norai turi būti pildomi ir dabar, o tai tik apsunkina bendravimą su Aldute“.

Degtuko charakterį žino ir merkiniškiai. Tūlas gyventojas ar praeivis gatvėje tik šypteli išgirdęs Aldutės vardą. Žmonės, ypač vyresni, kurie nutuokia jos bėdą, moka bendrauti su ja ir sugeba su Aldute nesusipykti. „Tai žmogus, kuris visuomet paklaus apie tavo ir visų tavo giminaičių sveikatą,“ – iš karto pasakė viena garbingo amžiaus močiutė. Ji pripažino, kad svarbiausia Aldutės neįžeidinėti, prie jos lįsti, negražiai kalbėti ir geriausia pritarti jos mintims. „Tuomet ir draugiškai pasikalbėti galima, o retkarčiais ir kokio pieno ar šiltas vilnones kojines nusipirkti, kai ji atneša,“ – šypteli močiutė.

„Ar turėjo Aldutė draugų?“ – neryžtingai klausiu jos mamos. Motina susimąsto ir galiausiai pasako, kad nelabai. Mokyklose ji pabuvo neilgai. Be to, ten mokęsi ir labiau ligotų vaikų, su kuriais net pačiai Aldutei būdavo sunku surasti bendrą kalbą, o šiais laikais yra baisiausia tai, ką aš jau paminėjau seniau: žmonėms trūksta tolerancijos. „Dabar ir laikraščiai, ir radijai, ir netgi televizija skelbia, kad neįgalus žmogus turi bendrauti su tokiais, kaip jis pats,“ – pasakoja herojės mama. – „Bet argi tai teisinga?“ Manau, kad ne, visi esame žmonės, visi turime privalumų ir begales trūkumų, tik vienų labiau pastebimi, o kitų įmanoma užslėpti. Bet „ne kožnam pabožnam“ tai suprasti, kaip pasakytų mano močiutė. Tik dėl to, dėl nenoro suprasti, atjausti, įsijausti ir diskriminuojami sergantys ar šiaip per kitą prizmės pusę į gyvenimą žvelgiantys žmonės.

Mama džiaugiasi, kad Aldutė visuomet nori veiklos namuose. Keista, kad ūkio darbų ji nekenčia, bet tokie darbai, kaip megztinių ardymas, namų tvarkymas ar prekių pardavinėjimas, yra Aldutės „arkliukas“. „Jau net ir gerus megztinius daviau jai išardyti,“ – nusijuokia mama, – „kad tik ji veiklos turėtų“. Kaimynystėje gyvenantys žmonės jai taip pat patiki produktus arba daiktus, kad parduotų. Jie žino, kad ja galima pasitikėti. Štai kad ir moterys, kurios daug mezga, duoda Aldutei kojines arba pirštines, kad merkiniškiams pasiūlytų nusipirkti. O ši su mielu noru tai daro, juk ir darbo turi, ir su žmonėmis pabendrauja, naujienų sužino.

Sykį gatvėje man visai netikėtai sutikta Aldutė pati nemažai papasakojo apie savo laisvalaikį ir visai netikėtai man atsivėrė. (Tiesa, ilgą laiką ji vengė su manimi šnekėti, manęs prisibijojo, nes aš išsitraukdavo diktofoną, mat norėjau stropiai užsirašyti Aldutės žodžius, kad nieko svarbaus nepamesčiau). Vos tik išgirdusi klausimą, „Ką tu veiki per visą dieną?“, ji atkirto trumpą ir, man – tikrų tikriausiai dzūkei, aiškų atsakymą – „Uogauju!“ Nenustebau, nes pati ne sykį mačiau, kaip Aldutė, pasikabinusi ant parankės pintinėlę, žingsniuoja miško link, o vėliau kam nors tas uogas parduoda. Džiugu, kad ji suvokia, kam ši prekė reikalingiausia. Herojė visuomet pasirūpina senesniais ir silpnesniais žmonėmis, turėdama žemuogių, aviečių ar mėlynių, ji žingsniuoja Merkinės senelių prieglaudon. Ji žino, kad ten visada bus pirkėjų, kuriems reikia natūralių vitaminų.

Įdomu, ką dar ji veikia?.. „Mėgstu bendrauti su žmonėmis,“ – truputį ilgiau pamąsčiusi pasakoja Aldutė. Tačiau, kad ir kaip būtų, bet ne visi žmonės ir ne su visais ji pati moka bendrauti. Kartais, išgirdusi piktą žodį, ji tiesiog pasuka į kitą gatvės pusę nuo to piktdžiugos, bet dar dažniau, pažįstant jos ūmų būdą, ji mėgsta ir pasibarti. Neretai nuo jos kliūna vaikams. Tiems, kiek paūgėjusiems spirgams, kuriems taip ir knieti kokią šunybę iškrėsti tokiai pat mažaūgei Aldutei.

Kodėl gi taip būna?.. Žmonės žiaurūs ir kandūs šiais laikais, ypač vaikai – ką mato, galvoja, tą pasako. Jiems sukelia juoką gatvėje dainuojantis arba moralais ir pamokymais besimėtantis žmogus. Kiekvieno sutikto mokinuko Aldutė paklausia: „Kelintoj klasėj mokaisi?“ – ir suskumba pridurti: „O, linkiu gauti daug dešimtukų!“ Ir riečiasi tuomet vaikai, išgirdę tokius linkėjimus, ir virsta iš koto, plūsdami ir šaipydamiesi iš Aldutės. O Aldutė – irgi ne pėsčia, tuoj šoka atsikirsti. Tai, žiūrėk, pagrasins, pirštu pagrūmos ir vietoj to, kad palinkėtų gero pažymio, šūkauja, rėkaloja, „ragais ir nagais“ puola, aršiai apsiginti mėgindama.

O kaip dažnai Aldutė susitinka kokią moteriškę, einančią parduotuvės link, ir šaukia dar būdama toli toli, kitoje gatvės pusėje: „Kaip Jūsų tėvai? Kaip vaikai? Ar visi sveiki? Ar vis dar dirbat? Klausykit, ko dabar aš jumi palinkėsiu: tegu Dievulis visada lydi Jūsų šeimą. Būkit sveiki! Nesirkit! O vaikai tegu gerai mokosi“. Arba žiūrėk, eina Merkinės daktarė, o Aldutė jai įkandin jau dėsto: „Daktare, kaip gyvenat? Kaip sveikata? Klausykit, kad Jūs ir Jūs vaikai visų amžių gyventūt ir niekados nesirgtūt!“

Vienas vyras pasakojo, kad sykį sutikus Aldutę ši jam pasakė: „Žinot ką, jau šiandien tai tikrai aš būsiu „gatava“! Ir spėkit kodėl. Ogi dėl to, kad šiandien mano gimtadienis ir man jau penkiasdešimt du!” Išgirdusi šį pasakojimą, labiausiai nustebau dėl to, kad jai tiek metų. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad Aldutei jau penkiasdešimt dveji. Štai ką daro nuolatinis veido papuošalas – šypsena.

Ne sykį man pačiai pasitaikė gana keistų nutikimų su Aldute. Pripažinkim, kad kiekviena moteris nori jaustis graži ir puoselėti save. Pamenu, kartą eidama iš mokyklos sutikau Aldutę. O ji visa tviska, šypsena ligi pat ausų. Dar toli nuo manęs būdama ji jau šaukia: „Pažiūrėk! Aš nusidažiau plaukus ir įsivėriau auskarus. Matai? Ir dar, žinai, mano auskarai iš tikrų tikriausio aukso!“ Kitą kartą, kai vėl sutikau ją, ji rankoje nešėsi grandinėlę ir manęs paprašė, kad ją užsegčiau. Kol užsegiau jai ant kaklo, Aldutė spėjo man papasakoti, iš kur gavusi tą papuošalą, kaip ji džiaugiasi ir kaip gaila, kad pati nemoka jos užsisegti. O ne kiekvieno gatvėje ji galinti paprašyti, kad užsegtų, juk kokie berniukai – grambuoliai, žiūrėk, ims ir nugvelbs brangenybę vietoj to, kad pagelbėtų.

Man knietėjo sužinoti, kaip Aldutei atrodo, ko pasaulyje šiandien daugiau – gėrio ar blogio, piktų žmonių ar nuoširdžių. Kai apie tai paklausiau, ji pasimetė, susimąstė... O vėliau nedrąsiai ištarė, jog dabar daugiau yra blogio. Mat žmonių visokių pilna. Visur pasėta blogio sėkla. Negeri žmonės, jos manymu, yra tie, kurie pykstasi su visais, mėgina įžeisti vieni kitus, nori įgelti pikta sakydami. Iš tikrųjų, prisipažinsiu, nustebau išgirdusi tokį jos atsakymą, juk tai tokia optimizmu ir energija trykštanti moteriškė, keista, kad ji apie pasaulį galvoja visai kitaip, negu tai parodo aplinkiniams. Turbūt patyčios, kurių ji sulaukė per gyvenimą ir skaudūs žodžiai, Aldutei užaugino širdyje šarvą, kuris nepraleidžia jos jausmų lauk.

Tas trumpas atsakymas man leido suprasti, kokia visgi tvirta asmenybė yra toji Aldutė, kaip rimtai ji žiūri į pasaulį ir kaip realiai supranta šiandieninę mūsų visų problemą – mes per daug blogio nešiojamės savyje. Juk pasak Aldutės, kad būtum negeras žmogus, tereikia būti piktam, bartis su visais. O kartais mes net nejaučiam, kaip iš lūpų išsprūsta negražus, negeras, pašvinkęs žodis. Dažnas net nepamąstom, kad žvirbliu išlėkęs žodis akmeniu sugrįžta. O štai, pasirodo, žmonės, kurie gyvena šiek tiek kitaip negu mes, tą akmenį giliai širdin priima. Aldutei vertybės yra ne tik pinigai ir miegas laisvu laiku. Dauguma taip ir gyvena: ilgesnio pinigo vaikydamiesi ir pramogų geidaudami. Aldutei didžiausia vertybė yra bendravimas bei pokalbiai su žmonėmis, jų pasitikėjimas ja. Kartais tepakanka pasisveikinimo ar šypsenėlės, kad ji pasijustų gerai, juk tuomet ji supranta, kad žmogus ją gerbia ir palaiko ryšį.

Aldutė yra labai rūpestinga. Tai – viena svarbiausių žmogaus charakterio savybių. Retas tiek rūpestingumo turi, kiek Aldutė, mat ji visada pasidomi kiekvieno praeivio, jo artimųjų sveikata ir nuotaika. Mums besišnekučiuojant Aldutė buvo nelabai drąsi, ją trikdė diktofonas, tačiau, vos tik baigus pokalbį ir aparatėlį, kėlusį tiek streso, paslėpus kišenėjė, Aldutė greit atgijo. Man, jau ketinusiai eiti, šūktelėjo: „Ei, žinai ką, aš pavasarį turgelyje pardavinėju visokius krūmus ir medelius! Nu ir viskas!“ Kokia laimė, kad mano pirštai greit susiprato, ką reikia daryti, ir aš nejučiomis nuspaudžiau tinkamą mygtuką, kad įrašyčiau šį vertingą Aldutės pasiūlymą...

Prisimenu, kai pati buvau maža, labai bijodavau jos, nes, kai Aldutė norėdavo pasisveikinti, tvirtai suspausdavo ranką sakydama: „Na, mažas grambuoly, užauk greičiau!“ Mane gąsdindavo jos pačios mažytis ūgis ir garsus kalbėjimas, niekaip nesuprasdavau, kaip ji išdrįsdavo viena dainuoti gatvėje, kai aplink tiek daug žmonių. Stebėdavausi, kaip ji kalbina kiekvieną sutiktąjį. Kaip kiekvienam atranda po palinkėjimą, tinkantį tik tam žmogui, ir kaip ji pažįsta visus merkiniškius, net jau ir negyvenančius šiame miestelyje, o tik retsykiais sugrįžtančius aplankyti tėvų ar kitų artimųjų. Niekaip nesuvokdavau, iš kur jos tokia gera atmintis. Tačiau džiaugiuosi tuo, kad tėveliai man sugebėjo tinkamai papasakoti ir paaiškinti jos situaciją, aš visuomet labai rimtai žiūrėdavau į šią spalvingą asmenybę, kuri retai kada man sukeldavo juoką. Turbūt tėveliai mane tinkamai auklėjo. Gerai, kad nuo mažų dienų pradėjau suprasti, jog žmonių yra ir turi būti visokių, gal ir ši supratimo dovana man padėjo labiau priartėti prie Aldutės, aš turėjau galimybę iš arčiau su ja susipažinti. O ta pažintis buvo iš tiesų labai sėkminga, nes šį žmogų pamačiau visai iš kitos pusės. Pamačiau, kokia rimta, o kartais netgi ir liūdna būna Aldutė. Ir nesvarbu, kad jos skambios dainos dažniausiai linksmos. Juk ji taip pat žmogus. Ryškus Merkinės žmogelis. Ir ji turi širdį, kuri suvirpa, dažniau negu mūsų, įprastų, „normalių“ ir be galo nusistovėjusių pažiūrų žmonių.

„Vėl gegužio žiedai / Išpuošė pievas ir klonius...“. Štai ir vėl skamba melodinga daina, kuri atsimuša nuo pat piliakalnio ir per visą Merkinę keliauja ligi miško, kur Aldutė ypač vasarą ir ankstyvą rudenį dažnai lankosi. Ir nieks nepyksta, kad tie garsai išjudina visą miestelį. Tai žmogus, ant kurio mes – merkiniškiai –negriežiame danties. O kam pykti, kai miestelis turi savo talismaną, savo ypatingą ir vienintelį, unikalų ir nepaprastą žmogų. Aldutę.

P. s. Dėkoju Aldutei Kavaliauskaitei ir jos mamai,

sutikusioms su manimi bendrauti, rašant šį darbą.

Rasa Vitkauskaitė,

Merkinė, 2008 m.

Ruošė mokytoja Rita Černiauskienė