kuryba

KUKŲ MENAS

Eilėraščiai

Vaidas Jaruševičius

Iliuzija

Aplink mane netikras oras, kurį kvėpuoju,

Daiktai, kuriuos liečiu, – ne tie, ir saulė netikra.

Aplink mane netikras skausmas,

Nes manyje gyvybė netikra.

Aš gyvenu iliuzijų pasauly,

Sukurtame svajonės netikros,

Aš tarsi žodis apgaviko saujoj,

Apsunkęs nuo pagundos ir klastos.

Matai mane, bet negirdi, nes aš netikras,

Kaip ir netikras būna atvaizdas sapnų,

Aš tik vaizduotė, iš kažkur atklydus,

Aš – visumos dalis, šešėlis po nematomu gaubtu.

...................................................................

Žvilgsnis kitur

Ar pameni baisias akis,

Kurios tau mirt linkėjo?

Jos, tarsi sielos pranašai,

Kaip tu kenti, stebėjo

Ir troško keršto begalinio,

Tave pribaigt norėjo…

Tau žemė, verkdama gailiai,

Stiprybės pavydėjo,

O tu likai, nepaliestas, saugus,

Klūpėdamas ant savo kapo…

Tos akys jau nebepabus,

Tos akys – tavo…

Vienatvė

Ji atslenka kaskart vis nelauktai

Ir mandagiai pabeldžia į duris,

O tu lyg tarnas jai atidarai,

Ir pakvieti vidun – tokia lemtis.

Vilties netekęs paskutinės,

Dar vis nuo pražūties pabėgt bandai,

Kas dieną vienišas ir nusiminęs,

Nes savo svečiui priklausai.

Likai tu kalinys savam pasauly –

Be draugo, be kaimyno, be šeimos,

Bejėgis dar tiesi rankas į saulę,

Belaukdamas likimo pabaigos.

...................................................................

Aš – medis

Pasodinsiu medį –

Lai primins mane,

Kai būsiu jau toli,

Ten, amžinam laike…

Savo sielą jam įteiksiu,

Duosiu kūniškos jėgos,

Kad nebaisios būtų audros,

Kad žydėtų nuolatos…

Jis šaknis giliai įleis

Ten, kur mano kūnas ilsis,

Ir miegoti man neleis,

Dieną naktį melsis.

Ir praeis dar daugel metų…

Žmonės keis vieni kitus…

Tik aš vienas nepasenęs, –

Liksiu jaunas ir stiprus.

...................................................................

Keista naktis

Aš pabudau šaltoj tyloj,

Sustingusias akis pravėriau:

Aplink mane vien tik naktis

Ir paslaptis kažkur slypėjo.

Toks keistas jausmas apėmė tada,

Kad nekrutėdamas bandžiau suprasti:

Tikrovėje esu aš ar sapne?

Ar man atėjo laikas paslaptį atrasti?

Kažkas užvaldė mano judesius ir kūną

Ir perskaitė išblėsusias mintis.

Po to sugriaudėjo perkūnas,

Vėl stojo ta pati naktis.

Aš pabudau, kai saulė patekėjo,

Bet man nebuvo lemta džiaugtis jos grožiu.

Taip greitai šis gyvenimas praskriejo,

Ateis kita naktis…Tikiu.

...................................................................

Jei būčiau…

Jei būčiau aš paukščiu padangės aukštumų, –

Tai neturėčiau net smailių nagų,

Jei būčiau elnias girių glūdumos, –

Plačių ragų nebereikėtų niekados,

Plėšria žuvim jei tapčiau vandenų, –

Nebeturėčiau aš aštrių dantų,

Jei gyvate klastinga virsčiau, kaip matai,

Nebaisūs liktų priešui jos nuodai,

Jei augčiau kaktusu sultingu dykumos,

Tai mano kraują siurbtų nuolatos,

Nes neturėčiau aš tankių spyglių,

Kurie apsaugotų nuo gyvių įkyrių – – –

Tačiau šiandien aš tik žmogus.

Tiesa, baikštus ir nebylus…

Bet – – –

kelias veda vis aukštyn,

Mano dalia – juo eit pirmyn.

...................................................................

Gerus sapnus sugaudysim po vieną

Gyvenime mums pasitaiko begalė klaidžių kelių

Ir priešpriešų baugių nestinga.

Šiandieną aš juokiuos – rytoj verkiu,

O užporyt – dar nežinia, kas atsitinka.

Žmogus – gana keista būtybė,

Skirtingų norų apsėsta,

Naudingas melas ar karti teisybė?

Ką pasirinkt – iškyla dilema.

Geri sapnai aplanko ne kas dieną,

Bet ir blogų sapnuojame nedaug.

Gerus sugaudysim po vieną,

Blogi tegu keliauja lauk!

Merkinė, 2004