KUKŲ MENAS

Kryžiaus širdis – ugnies altorius

SIMONA VALEIŠAITĖ

Įžanga

Prieš mano akis – fotografų Brolių Černiauskų nuotrauka, daryta prieš dešimtį metų. Nukėlė ji mane į Margionių kaimelio kapinaites, be galo tvarkingas ir ramias. Akies mirksniu viskas buvo įdomu, neįprasta. Užburiančios nuotraukos galios paveikta vieną vėsų gruodžio šeštadienio rytmetį nuvykau į Margionis, Dzūkijos kaimą, glūdintį 30 kilometrų į vakarus nuo Merkinės. Teko užeiti ir vietinius gyventojus plačiau paklausinėti apie nuotraukoje galimus įžiūrėti papročius, šiltą, kitur, deja, jau išnykusią tradiciją. Po ranka pasitaikė ir Dzūkijos nacionalinio parko išleista knygelė „Margionys”, išsamiai pateikianti informaciją apie dzūkiškąsias Vėlines, tačiau geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų girdėti. Vien pasakotojų šilti, malonūs ir švelnūs dzūkiški žodžiai suteikė ir man kažkokio širdingo jausmo, įgalino ir mane šį tą papasakoti.

Galvoje karaliauja vien ta mintis, kad vis dėlto aš esu paprasta maža mergaičiukė, dar neseniai išsipynusi kasas ir žiūrinti vis aukščiau, kur mintys drąsios ir nevaikiškos. Tai aš, paprasta šešiolikmetė, ieškosiu neperkremtamos ribos tarp to, ką pati sukūriau, ir minsiu amžių mįslę, užduotą labai seniai ir vis dar nepažintą. Lyg langas į pasaulį ta nuotrauka krito man į akį ir paviliojo savo iškalba bei paslaptingumu. Jauki mintis šildo sielą, kad čia, netolimame miškelyje, lapkritį maloniai smilksta margioniškių kapų ugnelė, o tarp kryžių lyg be vietos klaidžioja vienovės jausmas. Tačiau ar to pakaks man, Jums ir kitiems skaitysiantiems? Ar nedrąsus žvilgsnis atvers paslapties duris, ar nesudrebės ranka virš sklendės?..

Jas užrakino Fotografo šilta širdis. Tad ar sugebėsiu aš įvykdyti tai, ko pati užsigeidžiau? Ar susitiks šį kartą žvilgsniai Fotografų ir mažos mergaitės, dar nepažinusios to, ką patyrė tie suaugusieji, atvedę ją už rankos, prilaikydami, kad nesukluptų? Ar pamatys ji tai, ką paslėpė kiti?

Broliai Černiauskai „Vėlinės Margionyse”

ugnies sakralumas

Margionių kaimo kapinaitės... Vieta susikaupimui ir asmens pusiausvyros apmąstymui. Čia susitelkia visos pasaulio jėgos: ugnis, vanduo, oras ir žemė... Nuotraukoje arčiausiai žmogaus akies yra ugnis. Draugystės, vienumos ir šilumos sergėtoja. Paleidžiu minkštą, vyriškai tvirtą Fotografų ranką, čia atsistoju. Iškart susimąstau, ką jautė, ką galvojo šie žmonės, įskeldami kibirkštį, kartu atverdami ir slaptus vartus į pasaulį, kur kas atviresnį ir mielesnį, atsidūrusį toli nuo mūsų gyvenimų. (Tačiau tuoj pat susizgrimbu, ar iš tiesų ugnies atkeliami vartai tarp Gyvųjų ir Mirusiųjų pasaulių tokie sunkūs. Juk ne kartą ir man teko girdėti, kaip kiti, slegiami savo silpnumo, lengvai ranką pakėlė prieš savo likimą ir lemtį – nutraukė, sunarpliojo ir užtrenkė paskui save tuos žalvario vartus).

Žmonių būrys, maldos žodžiai lūpose, šiltas ir jaukus bendrumo jausmas veržte veržiasi lauk iš popieriaus ir susitelkia stebėtojo erdvėje. Taip ir jaučiu pasakišką trauką įlįsti ten vidun ir pasibūti: sušilti sužvarbusias rankas, paleisti žvilgsnį ir sulaukti atsako į mestą šypseną. Nejučiomis užsimerkiau ir pasijutau bestovinti ant dzūkiško smėlio, regis, pajutau žalią lapkričio žolę po kojomis, užuodžiau pušų kvapą, meiliai besisukiojantį aplink švelnų dūmą. Žengtas pirmas nedrąsus žingsnis paslapties link: pradrėksta popieriaus siena, šio pasaulio ir Fotografų kuriamos iliuzijų oazės riba, ir, nejučiom įsimaišius margioniškių būrin, maldos sūkuryje panorau užsimiršti ir palikti rūpesčius už kapelių vartų. Palengva, kur taip gera, ramu ir šilta, ištarti, kaip kad prieš keletą metų, pasak margioniškės Marijos Volungevičienės, senoji Zinkevičienė ištarė: „Pasėdėkim čia būriu pernakt”... Ištarė ir po metų pati atgulė, tarsi juste nujautė... Tačiau ką aš čia dabar... Esu pernelyg toli ir ne tuo laiku svajoju – jau seniai nebe lapkričio darganos už lango pyksta. Tik tas apsiniaukęs Visų Šventųjų dangus primena praėjusias mirusiųjų minėjimo dienas ir perkelia į tą erdvę, kurioje margioniškiai beveik kasdien sau leidžia pasibūti ir užsimiršti.

Ugnis nuotraukoje apjungia visus. Atrodo, kad net toks prašalaitis kaip aš trumpam sukaustomas jos stebuklo. Ten, jos magiškoje erdvėje, susminga visų akys, visų žvilgsniai, lūkesčiai ir laukimas. Niekas kitas nesugeba taip sukoncentruoti ir sutelkti dėmesio – tik ji, pagoniškai šventa ir artima lietuvio širdžiai – ugnis. Supratau, kad būdama vienu visatos elementu, ji funkcionuoja ne vienoje plotmėje. Ugnis sukelia ne tik fizinę šilumą, tačiau maloniai atsiveria ir kiekvieno stebinčiojo širdyje. Ne vienam tai tampa dvasios pakylėjimo ir širdies šilumos šaltiniu, užuovėja bei pastoge. Stovėdama šalia jaučiu: rausvai geltoni liepsnos liežuviai švelniai paliečia kiekvieno būryje besimeldžiančio jausmus, suteikia begalinį ir neišsenkantį norą dar pasėdėti, pakalbėti, atsiverti ir kitą išklausyti. Tuo metu užplūsta nepakeliamas noras daryti gera, teikti kitiems džiaugsmo, palaimos jausmą. Jautiesi pakylėtas ir apsuptas pačių geriausių žmonių; netgi tiems, kuriems jauti pyktį ar skriaudą, atleidi. Net juodžiausi vargai atslūgsta ir palengvina pečių naštą. Liepsna plečiasi ir tirpdo ledus kiekvieno širdyje, kartu auga ir mano, kaip visumos dalies, siekiai bei troškimai. Jaučiu, kaip gera jiems pasėdėti tokioje, atrodo, neįpareigojančioje ugnies aplinkoje, kur kiekvienas jaučiasi laisvas, nepriklausomas ir reikalingas. Tuomet gali sau žmogus leisti atsipūsti ir žiūrėti, kaip vyksta kova tarp stipraus Vėlinių vėjo ir šiltos kapų ugnelės. Man atrodo, kad ir aš galėčiau palikti įpareigojantį kūno svorį ir atsidurti nestabilumo būsenoje.

Pačiai teko įsitikinti, kad Margionių kaimo gyventojai, daugiausia pagyvenę žmonės, laukiantys sugrįžtančių anūkų ir vaikų, prie ugnies susirenka ir bendrumą kuria net aštuonias dienas. (Knygoje „Margionys“ tvirtinama kaimo žmones prie laužo kapinėse susirenkant dešimtį dienų, tačiau mano kalbinti žmonės sakė, jog, paminėdami Visų Šventųjų ir Vėlinių dienas, kapuose jie degina laužą aštuonis vakarus. Tokį laikotarpį, oktavos pavadinimu, mini ir bažnyčia. P. Dundulienė savo sudarytų anketų rinkinyje taip pat domisi tik tokiu dienų skaičiumi). Tačiau kodėl civilizuoto pasaulio gyventojai užsiima tokiais, atrodo, keistais, neracionaliais ir bereikšmiais dalykais? Galbūt taip šie kaimo žmonės priešinasi artėjančiai pramonės progreso bangai? Tačiau man, asfalto kartos atstovei, keturiolika metų praleidusiai Alytaus „betono džiunglėse“, teko įsitikinti, kad nė vienas šių žmonių nesistengia matyti taip giliai, kaip nuolat rausiasi mokslas. Lankydama kaimo žmonių trobeles, tikėjausi atrasti raktą į kiekvieno širdį, tačiau kaskart suprasdavau, kad toks žmogus, kaip mano kalbintos moterys, kasdien patiriančios tai, ką jautė jų tėvai, ir iš dalies prisiliečiančios prie vėžlio žingsniu kaiman artėjančios civilizacijos stebuklų, neieško nieko sudėtingo. Jos pasaulį suvokia elementariausiai, o tik paskui jų potyrius mokslo ragavę žmonės paverčia hipotezėmis, suteikdami literatūriškai filosofinio atspalvio rūbą. Pirma, ugnis susirinkusiems stebuklinga tampa dėl grožio, nes naktį, jau sutemus, aplink dega ir daugybė žiburėlių – žvakučių. Antra, sukurta ugnis šildo sužvarbusį kūną, dėl išorinės ramybės sukuriamas saugumo jausmas, šildantis vidinio pasaulio emocijas. Taip atsiranda vidaus šiluma. Taip, regis, gimsta kaimo bendruomenę apjungiantis vienybės jausmas, užpildantis kapų tylos perkoštą erdvę, sodrinantis pilką dieną.

Keista, toks įspūdis, kad čia, kaimo kapinaitėse, jautiesi stovinti istorijos kryžmėje, kur netikėtai susipina pagonybė ir krikščionybė. Tvirtas ryšys, atsiradęs Mindaugo, vėliau Jogailos Lietuvoje. Dabar jau imu suvokti - pagoniškiesiems lietuvių protėviams buvo sunku atsisakyti savo tikėjimo, šildžiusio juos šimtus metų, teikusio jiems prieglobstį ir viltį. Katalikybė į lietuviškojo kaimo gyvenimą brovėsi žiaurumu ir prievarta, bet juk prievarta mylimas nebūsi. Laikui bėgant, pagoniškosios idėjos buvo nuslopintos, tačiau kai kurie dalykai netgi civilizuotame pasaulyje yra garbinami bei dievinami. Ypač ryškios tokio pagoniškojo tikėjimo liekanos užsilikusios kaimuose, kur žmonės daugiau laiko praleidžia gamtoje ir sutardami su ja išgyvena.

Berymodama čia, po dravėta pušimi, imu suprasti, kodėl toks ryškus ir margioniškių, savotiškų gamtavaikių, sutarimas su gamta per ugnį. „Ugnis lietuviams buvo dieviška jėga“, rašoma knygoje „Margionys” (66 psl.). Čia pat margioniškis Vaclovas Balevičius prisipažįsta: „ ...aš negalėčiau rasti pasaulyje garbingesnio altoriaus, kaip ugnies altorius (1955 m. gruodžio 13 d.) (...) Pakūriau krosnelę, prie krosnelės pasimeldžiau lyg prie altoriaus, rimtai, susimąstęs ir karštai už save, už savuosius, už mirusius kaip ir naktį“ (1959 m. gruodžio 25 d.).

Taip artimai susidurti su tokiu neįprastu, dzūko sukurto unikumo liudijimu teko pirmą kartą. Tik stiprūs sukrėtimai ir įsimintini įvykiai verčia ieškoti savęs ir mąstyti apie gyvenimo prasmę. Todėl ir aš, kiekvieną kartą paėmusi į rankas Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotraukas, negaliu to pamiršti. Šį kartą atsivėrė dar platesnės galimybės – pačiupusi istorijos užuomazgas, jau galiu kūrinį matyti ne tik filosofuojančia širdimi, tačiau jį suprasti, aiškinti ir apmąstyti šiek tiek objektyviau. Tikslumo ir įdomumo dėlei netgi atlikau trumpą apklausą. Todėl akys atsivėrė kitu kampu, radau galimybę pažinti nuotrauką iš gelmės. Supratau, jog nėra atsitiktinumas, kad kasmet visi kaimo gyventojai ir jų artimieji susirenka kapinaitėse ir sukūrę laužą meldžiasi už čia palaidotus. Mano kalbintos moterys Danutė Teofilė Balevičiūtė-Kvaraciejienė, Marija Balevičiūtė-Volungevičienė nepasakė, kodėl margioniškiai kuria tokį laužą ir saugo šią tradiciją. Kiekviena nė nemąstydama supranta, kad tai atkeliavo iš tėvelių, todėl to nutraukti nevalia. Galbūt ši neatmenama tradicija, atkeliavusi iš senų laikų, yra noras ir viltis pastatyti mirusiųjų buveinėje altorių, sušildysiantį šaltą Anapilin išėjusiųjų guolį. O šiuo atveju ugnis – slapta viltis ir noras labiau suartėti ir susilieti su pasitraukusiais. Ar tai ne žalio vario varteliai tarp žemės ir pasaulio, kuris mums, gyviesiems, dar tik kuriamas.

Nesvarbu, kad nuotraukos laikas sustabdytas popietę, kai dar šviesu, tačiau man tai netrukdo atsipalaiduoti ir paleisti fantazijos žirgus. Mintimis nusikeliu į vakarą ir Tau, brangusis skaitytojau, siūlau padaryti tą patį. Įsivaizduoju, kad tuo metu saulė jau gerokai už horizonto, anksti temsta, pasitraukia šviesa. Aplinkui tik tamsi prieblanda ir tirštas lapkričio oras, sklando minkštas ugnies kvapas. Tai – sąvartos laikas, prisimenu mokslininkės Daivos Vaitkevičienės mintis, skaitytas jos studijoje „Ugnies metaforos“ (psl. 136). Tokiu ypatingu laiku vyksta perėjimas iš vienos mitinės erdvės į kitą: „…šviesai silpstant, o tamsai stiprėjant. Atvirkščiai proporcingas šviesos ir tamsos santykis būna ryte, prieš saulės tekėjimą, kai šviesa ima dominuoti tamsos atžvilgiu. Abi šviesos/tamsos kombinacijos yra mitiniai vartai, atidarantys/uždarantys dievų ir mirusiųjų pasaulį”. Toliau gilindamasi į slėpiningas ugnies prasmes imu suprasti, kodėl pagonys tokią mirusiųjų šventę mini rudens viduryje. Pažvelkime į saulės kelionės ciklą ir mums paaiškės, kad saulė rudenį eina poilsiauti ir pamažu apleidžia žemę. Tai sąvartos laikas – vėl atsiveria žalio vario varteliai.

Spinduliuodama savo magišką šilumą ir stebuklingą paslaptį, ugnis nėra vien raktas į kitą karalystę. Ji ne tik rakina žmonių sielas, bet ir vienija jas. Čia pat ji gali būti naikinanti jėga. Jos sakralinė liepsna pasiglemžia kapų šiukšles, čia besikerojančius medžius ir sutrešusius kryžius. Kiekvieną kartą besiruošdami didžiajai šventei, margioniškiai sutvarko savo artimųjų kapus ir kaimyno kapelį nugrėbia, žvakutę uždega. O vienas kadų kadais tik senelių atmintį besiekiantis mažo trejų metukų vaiko kapelis lig šiol prisimenamas ir globojamas. Kai mato, kad antkapinis kryžius vos begyvas, meta jį „ant ugnės“. Tiki josios sakralumu ir dieviškumu. Neteršia jos natūralaus grožio ir švento būvio, nemeta bet ko – tik kapuose sugrėbtas šiukšles.

Ir tą šeštadienio rytą, vaikščiojant nedidelių Margionių kapinaičių takeliais, kliūva akys už nuostabiai tvarkingų kapelių kauburėlių. Netgi ten, kur kryžius seniai nestovi, jo tik pelenus vėjas nešioja, žolytę vėjas glosto, žvakutė kažkada, matyti, degė.

Aplink nuotraukoje atvaizduotų kaimo žmonių ratelį, regis, nieko daugiau nėra. Matyti tik keli tvarkingi kapeliai, kuriuose miegantys klauso susirinkusiųjų šnabždesio, džiaugiasi, kad jų nepamiršo, kad juos pamena, prieš Dievą malda užtaria. Suprantu, laužo ugnis jiems nors ir nepasiekiama, tačiau teikia šilumą, per atstumą paliečia ir įkvepia pakylėjančio jausmo. Ar ne ji, šventa ugnis, ant kapinių žemės užkurta, kapų oru smilkstanti, ašarų vandeniu slopinama, sutelkia kapų svečius prie savęs, ar ne ji yra kvieslys, trimituojantis šauksmą juos dar pabūti ir nors ramiai patylėti. Kai suvoki šitą, džiugesiu nutyla širdis, švelnumas įsirango sielon ir pasitikėjimo kibirkštis įsižiebia akyse…

Drįstu ramiai pasakyti, kad mūsų gyvenimo ugniai mes taip pat skiriame laiko. Galbūt esame per daug atitrūkę nuo autentiškosios praeities, tačiau nuo jos atsiriboti tikriausiai niekada neišdrįstume. Pripažįstu – verta ir save prieš ją numenkinti: jos pastūmėti mes gebame daug, jos dėka save įgaliname atlikti dalykus, kurių atlikti nesugebėtume, jei praeities nepažintume. Rodos, dabarties progresyvusis žmogus gali daugiau nei pati jį sukūrusi aplinkos ranka. Tačiau galėčiau paprieštarauti – niekas nebus galingesnis už protą ir galimybes to, kuris jį sukūrė. Nusiraminkime – žmogus niekada nebus genialesnis nei pati gamta, jo amžina motina ir išlaikytoja... Jis nepralenks Ugnies sakralumo, jos pasakiško grožio, dangiško orumo ar meniškos paslapties, kurios nelemta atskleisti paprastam pasaulio protui...

žemė

Žemė... Čia, kapinaitėse, ji dar padengta žole, tačiau net išlikę vasaros žali atspalviai jau neteikia tokio grožio kaip sodri liepos mėnesio žolelė. Jie išblukę, nebe tokie gyvybingi ir džiaugsmingi. Žemė gula poilsio – aptingsta. Taip ir daugelis žmonių aplinkui – sulėtėja, uždaro savo dvasią nesuprantamame narve, nes nesugeba pasipriešinti šaltam rudens orui.

Tačiau ar tai gali rūpėti pavargusiai margioniškio širdžiai ir nusilpusiai akiai? Taip, suprantu, jie susirenka kapinių viduryje, po drave, ne atėjusio rudens aptarti ar jo sunkumų peikti. Jiems svarbiausia pastovėti čia, kur palaidoti jų artimi bei mylimi žmonės, mieliausia prisiminti jų šypsenas, gerus darbus ir rankos prisilietimą. Jie ateina čia pastovėti ant šventos kapinaičių žemės. Tuomet rimtai susimąsčiusi, pagavau save mezgant mintį, kad ji tapo apklotu, šaltu ir sunkiu, dar norėjusiai gyventi ne vienai širdžiai. Visi žino, o aš taip pat pritariu, kad niekam nelemta išvengti likimo sulįsti į žemę, nebent juos pasiglemžtų karšta liepsnos ranka ar šlapias lemties pirštas. Tai atkeliavo iš amžių amžinųjų ir karaliaus po saule dar ilgai.

Nesibaimindama sakau - Margionių širdims tai nepakartojama šventykla sau ir mirusiesiems. Kas žino, kodėl kasmet jie ateina čia, sušluoja žemės purvą, giliai įkvepia kapinių oro ir meta viską ugnin. Taip jie stato altorių ugniai, kuris tampa altoriumi ir jų pačių kasdienybei. Savo žvilgsniais smelkdami kiaurai šventos ugnies galybę, vietiniai gyventojai tikisi bei laukia sudeginti joje ir savo sunkumus, kasdienos rūpesčius, buitines ir dvasines problemas.

Kažin ar kada susimąsto žmogus, kaip sunku ten, po žemių sluoksniu, amžius gulėti ir nejausti nieko, kas lemta viršuje gyvenantiems? Bijau fantazuoti realybės ir skausmo kaina. Vien mintis, kad plikas žmogus, nusižeminęs prieš savo lemtį, gula po žeme ir tarsi leidžiasi mindomas kitų, dar kvėpuojančių likimo brolių. Tačiau ar gali būti sunki našta užmesto grunto, gimtosios žemės, kuri kažkada buvo tokia miela ir geidžiama? Kita vertus, galbūt yra sunku palikti pusę amžiaus kurtą savo žemiško pavidalo pradą, trypusį tai, kas vėliau taps jo šaltu namu, nelengva apleisti tokią pat seną savo erdvę, tačiau juk guodžia mintis, kad gulsi ten, kur tavo širdis gimė. Bet aš bijau tos požeminių gyvių erzelynės, kuri čia knibždėte knibžda, nes mano ir tavo atšalęs kūnas tampa jų maistu, o tavo esybė – gyviesiems neegzistuojančio pasaulio dalimi. Ak, kokia tauri žmogaus širdis, kuri sugeba suprasti, kad esi ir turi būti laimingas, nes tave graužia vietiniai vabalėliai, tave slegia tavo nuosava žemė, tavo karsto dangtis taip pat šildo, nes tai tas pats medis, kurį gal kada nors lietei ir po darbo sunkiai pasirėmei. Galbūt to paties medžio kamieną buvai apkabinęs, o jo šaką nulaužei per savo vaikišką paikumą ir lengvabūdiškumą…

O kai nunyks mano kryželis, taip pat gimto medžio gimdytas, kai numindys svetimi mano kapelio kauburėlį, guls čia pat kiti likimo broliai. Jie atims mano šventą žemės kampelį ir atiduos jį kitiems nelaimėliams. Kas žino, gal ir aš pasisavinsiu kažkieno erdvės gabalėlį ir gulsiu ant jo sunykusių kaulelių. Tačiau nieko pakeisti jau neįmanoma, nes kapinių plėsti neverta – reikia palikti erdvės gyviesiems…

„Ašarų vanduo bus danguj”

Bet kokiu atveju kapinės yra vieta, neatskiriama nuo ašarų ir liūdesio. Čia susitinka rimtis ir mirties nuoskauda, susikaupimas ir isterija. Čia tekėjo ir mano ašarų upelis, prisijungęs prie kitų liūdesio bei skausmo syvų šaltinio. Mano prisiminimai slogūs, tačiau skaudūs. Tik dabar, prisimindama fragmentus, susidarau bendrą savo amžiną atilsį močiutės paskutinės kelionės vaizdą, ir suprantu, kad kapinės – tai vieta, kur atsiveria gyvybės ir mirties karalysčių vartai, sudedami visi taškai ant raidžių „i“. Kapas – paskutinė stotelė, kurioje užsibūnama ilgiausiai, nes traukiniai niekur nebeskuba, kelio nei atgal, nei pirmyn nėra. Jai skirta visa amžinybė.

Ir nors čia, nuotraukoje, sustabdyto gyvenimo epizode, nėra laidotuvių, netgi ašarų, tačiau tokios mintys galvon šauna savaime, nenoromis. Jei nors kartą buvai laidotuvėse, jų nuotrupos ilgam išlieka mintyse: garsūs raudojimai, pagalbos šauksmai, šalia siaubas ir visiška neviltis mirusiojo artimųjų akyse. Ilgam atmintyje išlieka tylus bumbsėjimas ant karsto metant smėlį. Jį kiekvienas norime paliesti, smėlį, kuris užslėgs mirusiojo kūną ilgam. Ar nekeista, kad taip sunkiai atsisveikindami su artimu vis dėlto drįstame ant jo pilti žemę? Ar tai nėra mirusiojo išdavystė, nes būtent iš mūsų jis laukia daugiausia užuojautos ir supratimo? Nemanau... Todėl pati taip pasielgiau – bėriau smiltis ant durų, užversiančių žmogų, tačiau ne prisiminimus apie jį… Nežinia kodėl, tačiau mane vijo netgi vėlesnės graužaties baimė: kodėl nepanorau atsisveikinti su juo... Mums, gyviesiems, šis ritualas – tarsi vilties išraiška, pastangos padaryti viską, kad tik kūnas būtų apsunkintas kuo puresniu smėliuku, kuo lengvesnė karstui našta tektų. Tai tartum paskutinis mirusiojo palytėjimas prieš jam paliekant mus ir iškeliaujant toli.

Taip ir matau, kaip ašarų vanduo palaisto kapo žemę, sudrėkina mirusiojo sudžiūvusias lūpas, palaiko jo tuščiai vienatvei draugiją, suteikia kapo žolei gyvasties. „Ašaros atrakina dangų ir žemę – matyt, tai viena iš mitinių priežasčių, kodėl manoma, jog ašarų vanduo bus danguj“. (D. Vaitkevičienė „Ugnies metaforos“, 103 psl.) Kiekvieno nuotraukos herojaus lūpose malda, akyse nebylios ašaros. Rimtis, susikaupimas, ugnies šiluma, lapkričio žemės kvapas ir tos seniai vėjo nugairintos ašaros vienija juos, patraukia žiūrovo dėmesį. Ar tai ne žmogaus prigimtis ir esybės prasmė – kurti vieniems kitus, ugdyti, matyti jų kančią ir džiaugsmą, paskutinį kartą pagerbti mirties akivaizdoje? Vienintelė mirtis sugeba sukrėsti žmogaus imlumą, norą stiebtis į viršų ir begalinį veržlumą, suteikdama išminties ir savarankiškumo. Tačiau mirtis laikina kaip ir žmogaus gyvenimas. Man atrodo, kad tęstinumą turi tik kančia ir praradimo skausmas, ištinkantis mus po mirties, ne savos, bet svetimos.

Grįžkime atgal nuotraukos plotmėn, pasėdėkime po Dzūkijos pušimis, jausdami žmogišką silpnumą ir pastovėkime prie laikinumo ribos, kur Margionių žmonės kuria žmonijos paveikslą. Jie – pasaulio piliečiai, pažeidžiami ir pilni silpnybių, laikini ir laukiantys savo laiko, kada galės čia atgulti, šalia artimo. Jie – žemės vaikai, susėdę ratu, saugumo kupinoje erdvėje, nepriklausantys sau, bet priklausomi nuo ugnies, vandens, oro, žemės, tikėjimo ir laiko. Nuotraukoje sutelpa miniatiūra pasaulio, kuriame gyvename: aplink pilna erdvė mirties, amžinai gyvuosiančios, bet laikinos amžinybės atžvilgiu – ji tetrunka akimirką, bet užtat tokią reikšmingą ir stiprią. Akimirkos blyksnyje pareiškia savo stiprybę ir amžiną galybę, atsiskleidžia visu grožiu. Tik tokias jos apraiškas kiekvienas nusineša paslaptin.

O aplinkui oras toks tankus, kad imi stebėtis tuo. Kam jo reikia mirusiesiems. Bet jis ne jiems – miško gėlei, kapų pušelei, kapo žolei, gyvajam svečiui…

Bendravimas – žmonės – malda

Šiandien Kūčios – katalikų bažnyčios šventė, Kristaus gimimo išvakarės. Tokią dieną, regis, širdis suminkštėja, atlėgsta skausmų prislopinti jausmai, gyvenimas tartum nustoja lėkti, bet stovėdamas šalia žiūri į mus ir laukia – kas bus. Kažkur gelmėje tą dieną gimsta gerumas ir pasiaukojimas, noras padėti šalia esančiam ir, apgaubus jį jaukumo, pilnatvės skraiste, nusivesti su savimi, kas žino, gal į Pasakų šalį. Todėl dabar, kai už lango sklando maloni Kūčių dvasia, keista matyti tokią nuotrauką, pilną kapinių kvapo, dvelkiančią lapkritiniu šalčiu, ir tik iš tolo šildytis kūrenama ugnele. Ironija, vėl mirties ir gyvybės opozicija bei didinga jų kova. Ar įmanoma rasti panašumą tarp tos Vėlinių dienos ir Kūčių pakilios nuotaikos? Ar yra nors menka dalis tų nuotraukos žmonių mumyse ar mūsų gyvasties jų sustingusiuose žvilgsniuose? Ar išdrįstume paklausti, kodėl egzistuoja kažkur tvyranti riba tarp Mūsų Gyvojo Pasaulio ir Požemio gyventojų? Tai abstraktūs dalykai, bendri kiekvienam žemės kirminui. Kaip įprasta, buitis, gyvenimo prasmės ieškojimas ir amžinas klausimas: kada? Tačiau akimirka man šaukia ką kita. Ar gali žmogui, išėjusiam ir palikusiam tai, kuo gyveno pusšimtį metų, rūpėti kasdieniai dalykai? Klausiu: ar jis ilgisi to, nuo ko priklauso jo artimojo gerbūvis? Galbūt jam, vargusiam Žemėje, tokie prisiminimai virsta malonia atgaiva ir kelia ilgesį? Galbūt tai yra vieninteliai dalykai, kuriuos verta prisiminti Ten išėjus? Ar tai tiesa? Ar nuotrauka nori pasakyti būtent tai? Ar bado akis mums norėdama parodyti kažką, kyštelėjusi paprastą ir suvokiamą daiktą po nosimi?

Manyčiau, ji nutyli šiuos mažus dalykus ir į pirmą planą atkelia reikšmingesnius, svarbesnius tą akimirką, tą dieną. Rodos, sustabdytu laiku niekas nekvaršino sau galvos įprastais dalykais, bet įsileido tik tas mintis, kurios tartum pakylėjo sielą aukščiau, atpalaidavo jos nutrintas virves ir įgalino pasinerti į kitų, malonesnių rūpesčių rutiną. Kas norėtų tokią dieną prisiminti liūdnus ir žemus dalykus? Taip noriu jausti, ką jaučia tie, kasmet turintys galimybę susiburti ir medituoti. Bandau įsivaizduoti, kas galėtų pakylėti iš purvo nusižeminusįjį? Kas suteiktų paguodą nuskriaustajam? Tik pakilios ir sparnuotos mintys, lengvai paliečiančios pirštų galiukais, plunksnos minkštumu ir it magnetas viliojančios savęs link.

Tokią misiją atlieka malda.

Malda nebūtinai turi būti bažnytinė. Tikiu - ji visada bus šventa, jeigu melsiuosi nuoširdžiai, ne mechaniškai, žinomais žodžiais kutendama Dievo ausį jau pabodusiais ir įkyrėjusiais prašymais, tačiau malda bus tikra, jei sugebėsiu patraukti dėmesį, gražiai bei nuoširdžiai padėkoti. Puikiausia malda turi plaukti iš širdies gelmių, nejučiomis, palengva. Svarbiausia, apmąstyti paprastus dalykus. Ar gali malda egzistuoti ten, kur tikėjimo ir troškimų išsipildymo nėra? Bene svarbiausia ir meldžiantis tikėti dalykais, kuriuos kalbi, kurių prašai, tikiesi. Tikėti taip pat nebūtina Dievu. Tikėjimas gali būti paremtas stebuklo laukimu, viltimi. Nebūtinas mokėjimas bažnytinių maldų turbūt supaprastina tikėjimą ir paprastam bei nuviltam žmogui įkvepia jėgų, kad dar ne viskas prarasta. Galbūt tai Margionių gyventojų varomoji jėga ir paspirtis. Nuostabu, kad tokia unikali malda kalbama kiekvienų metų lapkričio pirmąsias aštuonias dienas, gyvuoja tik čia, Dzūkijos kaimelyje. Ar nepasijunta šiuolaikinis žmogus menkas prieš tokią tikėjimo galybę ir tęstinumą? Žaviuosi sugebėjimu paklusti valdžiai nenutuokiamo valdovo, kuris gerbia tikinčiuosius ir pats yra gerbiamas...

Malda vienija.

Pati girdėjau sakant, kad kai daugybė žmonių tiki vienu dalyku ir laukia savo svajonės išsipildymo, viskas yra įmanoma. Juolab, kad tai viltis, tekainuojanti šiek tiek nuoširdžiai ir švariai praleisto laiko; tereikia tik stipriai tikėti ir karštai to tikėtis, laukti išsipildymo, tai varomoji pasaulio jėga. Kol yra pasaulyje stipriai tikinčių ir laukiančių stebuklo, tol pasaulis bus gyvas ir prasmingas.

Margioniškių akys šaukte šaukia maldą ir tikėjimą – abejonių nekyla. Nors jos nebylios kaip ir ašaros, tačiau nujaučiu besąlygišką jų buvimą šalia.

Du vaikeliukai senelių būryje tartum simbolizuoja kartų vienovę, priklausomybę ir tvirtą ryšį, kuris nėra nutrūkęs iki šiol. Tikriausiai tik menkavertis žmogėnas tuo gali nesididžiuoti ir nesigėrėti. Todėl seneliai, stebuklo kūrėjai ir jo nešėjai, nori perduoti tradicijų raktą ainiams, tikėdami, kad ir jiems pasitraukus jų anūkai susirinks po dravėta pušimi, sukurs mažą ugnelę, pasimels stipriai tikėdami ir saugos amžių tęstinumą, nes tokia tradicija, dar jų pačių puoselėta, pasiglemžė dalį jų gyvenimo, tikėjimo ir vilties.

O vyriškos rankos, tvirtai ant krūtinės sudėtos maldai, ilgai dar kalbės apie tų žmonių tvirtybę, tikėjimo stiprumą, meilę ir pasiaukojimą laikui.

Malda dar ilgai stings lūpose, bet jau ne jų, o kitų, gal vis dar čia, o gal kitur...

Medinio kryžiaus šiluma

Kryžius liaudyje paplitęs įvairiomis modifikacijomis.

Yra ugnimi besireiškiančių dievų ženklas, kurį žinant

ir naudojant palaikomi palankūs santykiai su Gabija,

Perkūnu ir kitais liaudies dievais.

D. Vaitkevičienė „Ugnies metaforos”

Čia, Margionių kapinėse, kryžių gausu. Įdomu man pasirodė tai, kad nuvirtusius ir pūvančius kryželius kaimelio gyventojai nuima ir meta į ugnį, nes tiki tos ugnies šventumu. Man, mažai mergaitei, pasirodė keista ir šventvagiška, tačiau buvau perkalbėta, neva tai ne kas kita kaip sakralumo ir žmogaus orumo saugojimas bei globa. Juo labiau, kad krikščionims kryžius – Kristaus kančios kulminacija, jo paskutinė stotelė. Ar nėra nuostabu, kad Dievo kančios paskutinė sustojimo vieta yra kryžius, kurį žmogiškosios tikėjimo pilnos rankos stato ant savo artimųjų poilsio ir kelionės pabaigos – kapo.

Pačiai teko įsitikinti - Margionyse kapelius daugiausia žymi medžio kryžiai, retai kur pamatysi akmens paminklą. Kaip margioniškiai sako: „Medis šildo, akmuo – šaldo”. Kur ne kur gali išvysti marmurą, tačiau tai šiek tiek turtingesniųjų teritorijos. Netgi žymaus Margionių kaimo klojimo teatro režisieriaus J. Gaidžio kapą slegia ne sunkusis akmuo, bet šilto ir dzūkui mielo medžio paminklėlis. Beje, margioniškių prisiminimu, Juozas Gaidys gyvas būdamas įvesdavo elektros švieselę į kapines per Vėlines, dar lig šiol išlikęs vinis dravėtoje pušyje, kur kabėjusi lempelė. Mirė J. Gaidys, mirė ir elektros šviesa mirusiesiems, bet išliko ugnis, apjungianti gyvuosius ir mirusiuosius. Tačiau taip tikriausia dar geriau įvertinamas širdies vaidmuo.

Kadangi vietiniams kryžius yra apsaugos ir pagarbos ženklas, nebūtinas užrašas ant jo liemens, svarbiausia: kol gyvuos žmogus, žinantis, kas palaidotas kape, tol gyva bus istorija. Praeis šimtas metų, medinis kryžius supus, o žmonių atmintis, bendruomenės atmintis išliks...

Nežinau, gal aš ir klystu, bet man atrodo, kad dzūkams kryžius – paramos ir vilties bei svajonių išsipildymo ženklas, vertas pagarbos. Todėl taip pagarbiai lig šiol ir kitų dzūkiškųjų kaimų moterėlės pakelės, kaimo centre pastatytus kryžius apriša austinėmis juostomis ir baltomis prijuostėlėmis. Štai ką rašė mano jau minėtas margioniškis Vaclovas Balevičius savo atsiminimuose: „Taip besimelsdamas atėjau prie šio kryžiaus, sustojau ir atminčiai peiliuku išpjausčiau šiuos inicialus, o tas išpjovas, tą medį, kaip šventą surinkau ir suvalgiau. Baigęs darbą, apkabinau šitą kryžių, išbučiavau ir leidausi toliau, jau su kažkokiu palengvėjimu. <...> Šis kryžius, kuris seniai čia budi ir dar ilgai budės, teikia man stiprybės kovai su vargais ir nepasisekimais“ („Margionys”, psl. 78).

Kryžius – ženklas vargo ir kančios, paminklas gyvybei ir mirčiai, sargas ir globėjas tyros dzūkiškos širdies. Jėzaus kančios žymė – krikščionių simbolis, tačiau kryžiaus ženklas atkeliavo iš dar senesnių laikų. Tai pagoniškojo tikėjimo paveldas.

Dar mano močiutė pasakojo, kaip ji iškeptą duoną ženklindavusi kryžiumi, kad piktosios dvasios namų neužkluptų, gaisro kerštaudamos nesukeltų. Ar tai nėra savotiška duoklė pagoniškiesiems dievams? Galbūt ir kryžiai – antkapiai statomi tam, kad sukurtų saugią erdvę, namų jaukumą. Visiems pamirštiems kapams, kurių antkapiai nunykę, kauburėliai su žeme sulyginti, prie pat Margionių kapinių vartų stovi didelis kryžius. (Beje, kapinės prie pat kryžkelės. Anksčiau buvo manoma, kad velniai dažniausiai rodosi kryžkelėse, ypač vidurnakčiais ir vidurdieniais, todėl dievobaimingi žmonės stato šiose vietose kryžius).

Tokia mat stipri galia lietuviui kryžius. Nesvarbu, kad jis pagoniškosios ir katalikiškosios religijų samplaikos padarinys – ugnies ženklas, margioniškių kapinėse nebijantis ugnies, ir Kristaus kančios simbolis, kaip paskutinė žmogaus gyvenimo stotelė. Margionių širdžių paminklas. Svarbiausia - čia susirenkančių žmonių begalinis tikėjimas ir malda. Širdžių malda.

Paminklas ateities kartoms

Nuotraukos, kaitinusios mano vaizduotę jau geroką mėnesį, herojai – mums pažįstami Margionių kaimo žmonės. Jų tikėjimas, tvirtybė ir sugebėjimas susitelkti leido man kalbėti apie jų kasmetinio Vėlinių ritualo unikalumą.

Regis, nuotraukoje telpa visas pasaulis. Tartum menininko simbolisto surežisuota situacija: žmonės, keturi pasaulio elementai ir daugybė dvasinių priemaišų. Žmonių amžiaus kontrastas tartum pažymi kartų ribą, o visuose manaip interpretuojamuose simboliuose sugrįžtame prie ugnies. Tai turėtų būti paskutinis akcentas, įrodantis, kad ne tik tos nuotraukos žmonių gyvenimams, bet ir visiems pasaulio žmonėms ugnis svarbi savo fizine paskirtimi ir dvasia.

Tikiuosi, kiekvienas, išvydęs nuotrauką, akimirksniu ja susižavės ir įsimins. Jos turinys neeilinis, o ir jam skiriamas dėmesys turėtų būti neišblaškytas, sukoncentruotas.

Taip glaudžiai prisilietusi prie istorijos paviršiaus ir pakasinėjusi šiek tiek giliau žmogaus dvasinėje erdvėje, ėmiau labiau vertinti kai kuriuos dalykus, supratau, kad pasaulį galima matyti ne taip, kaip nori. Ši patirtis padėjo peržengti save.

Esu laiminga, kad turėjau galimybę taip glaudžiai prisiliesti prie kiekvieno iš pasaulio elementų: ugnies, žemės, vandens ir oro. Esu laiminga, kad margioniškių tikėjimas bei malda atskleidė man kryžiaus paslaptį. Esu dėkinga Fotografams Černiauskams ir Margionių kaimo gyventojams, paėmusiems mane už rankos. Jų tikėjimas, nuoširdumas ir jaukus žvilgsnis parodė tiesiausią kelią, palengvino užduotį ir padėjo susivokti savo jausmuose.

Nežinau, ar sutapo šį kartą mažos mergaitės pėdos su dideliais Fotografų užmojais, ar pavijo jų sparnuotas viltis vaikiškas smalsumas.

Galiausiai, ar pamatė mergaitė tai, kas paslėpta.

Ar ji išgirdo tai, ką kiti nutylėjo?

Ar pajuto ji ašarų druskos sūrumą, aitrų liepsnos prisilietimą?

Ar neišsibarstė jos mintys kaip tos Dzūkijos smėlio smiltys papūtus vėsiam lapkričio vėjui?..

Literatūros sąrašas

1. Margionys. Marcinkonys: Dzūkijos nacionalinis parkas, 1998, psl. 112;

2. Vaitkevičienė D. Ugnies metaforos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, psl. 205

Merkinė, 2004