kuryba

KUKŲ MENAS

Badas

Simona Valeišaitė

Aplinkui tamsu lyg gūdžiame miške debesuotą naktį. Taip tamsu ir tuščia niekada nebuvo ir mano širdyje. Raudonas kraujo lašas nurieda mano skruostu... Lyg pro šalį bėgdama jį paveja sūri ašaros druska. Jau kurį laiką neapsisprendžiau, ar verta šauktis ką nors į pagalbą... Dabar supratau – neišvengiama... Bet dar noriu pabūti viena, dar noriu, kad mano skruostai drėktų tuo buvusio stebuklo krauju, vis laukiu, kad kas atėjęs užtiktų mane, nebyliai pražiojusią burną, ir, išvydęs mažą beprotę, laižančią kruvinus pirštus, nustėrtų... Taip, tai buvo paskutinis žingsnis... Beprotybės link. Anokia čia beprotybė – tik gailus ir tuščias pagalbos šauksmas nežinion.

Šaukiu...

Raudonam kančios laše aš matau save. Nesu ta maža ir nerūpestinga mergaitė, kuriai niekad nereikėjo rūpintis sudėtingu gyvenimu, nes visi aplink manė esant mane stebuklingą... Praradau savo vidinį pasaulį, besikankindama pakeliui į savo fantazijas, pamečiau tai, kuo tikėjau, atradau naujų skausmų, supratau kančios svaiginančią galią. Netgi skruostai šaukėsi pagalbos ir rėkė mano skurdą ir tuštybę.

Aš miriau kitiems, tačiau pati tebesikankinu stebėdama lėtą savo agoniją.

Skendau stebuklingoj kraujo jūroj, kol delne teliko tik menkas druskos krislas. Aš netgi jo nebuvau verta.

Lėtai lyžtelėjau jo baltą kristalą... Nudžiugau... Pro šalį žirgais prašuoliavo mano Kelio žemyn ir beprasmybėn dienos. Jau kurį laiką suprantu esanti atsparesnė už kitus, skausmas ir maudžiantis kūnas buvo nuolatinė būsena. Nesveikai laukdavau naujų išbandymų ir patirdavau pasitenkinimą juos atlaikiusi.

Aš – savo pačios auka.

Gailėjausi gimusi tokia išskirtinė ir neįprasta...

Buvau išgerta kaip brangus vynas: lėtai, su didele pagarba ir pasitenkinimu. Likau tuščia kaip auksinis dubuo, kuris netenka savo esmės, kai pasilieka tuščias, nes visus domina tik jo turinys, o stebuklingas indo spindesys tesuteikia tik prabangos prieskonį.

Imbiero kvapas, raudonojo vyno skonis aukso glėby ir daugybė tamsiaplaukių žmonių. Vakarų klegesys ir kvailų tostų virtinė – duona kasdieninė... Taip, tai ji – mano lemtis – sukasi minios vidury.

Jos tobulas kūnas jai nepriklauso, nes jau daug metų jos gyvenimo siūlą verpia čia, šeimininko namuose. Ji niekada nebuvo laisva – nesuspėjo... Taip jau atsitiko, kad gimė būti priklausoma kitiems... Bet jos būtis kitiems nė motais. Puikiai matyti, kaip riebūs seniai dėbso į ją akis pakabinę. Kiekvienas jos kūno linkis ir grakšti judesio laisvė apakina kitus ir pavergia jų dėmesį. Ten, salės gale, plačiam soste sėdi Jis – jos galvos savininkas – Likimas. Jo didingas stotas ir vyriškas orumas kelia aplinkiniams baimę ir pagarbą. Kažin, ar kuris nors iš pakviestų ponų ar ponių išdrįstų pasakyti drąsesnį žodį Jo akivaizdoj. Čia drąsiai jaustis negali niekas, tik Jo asmuo ir laisvė...

Jo akys žiba nuo išgerto vyno. Jo rankos ploja savo svečiams. Staiga jo veidą užtraukia migla, akys apsiniaukia, o kaktą vagoja gilios jūros bangos... To nepastebėjo niekas. Ir laimingas, to nematęs, nes net metęs akį ton pusėn būtų suakmenėjęs – toks mat stiprus buvo Jo pyktis. Griausmingu tigro riaumojimu Jis nustelbė linksmų muzikantų pirštais liečiamas stygas. Jo šešėlio sunkumas užgulė visus ligi vieno, ir jie suprato – kulminacija artėja...

- Išeikite į priekį tie, kuriems patinka mano vergė.

Garsus šurmulys nuvilnijo publikos lūpomis. Nė vienas nedrįso prisipažinti ir sulaukti atpildo.

- Išeikite į priekį tie, kuriems patiko mano vergė, – labai ramiai ir oriai jis žengė priekin, dūrė ton pusėn, kur akis nudelbusi stovėjo ji, ir pragariškai plačiai atvėrė baltų dantų vėrinį.

- Pasigailėkit mūsų, Karaliau, ir atleiskite mums, nusižeminusiems, kuriems patiko jos stebuklas, – tyliai prašneko vienas.

- Jums nieko daryti net neketinu, tik noriu svetingai sutikti savo svečius ir atiduoti tai, ką turiu geriausia. Noriu pasidalinti su jumis savo stebuklu ir sužadinti jums žavų pavydą tuo, ko neturite jūs. Tegu vakaras tęsiasi, – konvulsyviai spausdamas taurę, pakiliu tonu užbaigė šeimininkas.

Tačiau netgi nurimus baimei ir užgrojus muzikai, jo veidas nepasidarė linksmesnis ir laisvesnis, tik akys vis dar rijo šokančiąją akimis. Jo lūpų kampučiai visą laiką buvo įtempti it stygos, smilkiniai tvinkčiojo kaip pašėlę. Ir tai kartojosi diena po dienos, savaitė po savaitės.

Tik vienas vakaras buvo lemtingas tam karaliaus ėdrumui. Jo apetitas nustebino visus. Vakaro įkarštyje karalius pakilo ir liepė muzikantams nutilti. Pamažu nutilo ir įsilėbavusi minia. Vergai, regis, iš anksto perspėti, susirinko aplink šeimininką. Jo ranka pakilo ir parodė kažkur į minią. Tačiau vergams nei pakartoti, nei paaiškinti neprireikė. Jie, ramiai prasiskverbę pro minią, sustojo prie žaviosios vergės, tikrai spindėjusios nepaaiškinamu grožiu ir stebuklu. Ji nepasimetė ir išliko rami, tik kvėpavo giliai, nes dar neseniai nustojo šokusi ir linksminusi svečius. Matyti, ji žinojo savo lemtį, todėl pati ištiesė plonas ilgapirštes rankas vergams. Jie jos nelietė, tik lengvai linktelėjo tam, iš kurio buvo atėję, ir nusekė paskui ją. Priėjusi prie karaliaus, mandagiai nusilenkė ir pribloškė visus savo vaiskumu. Ji žinojo, kad padarė viską, todėl jautėsi drąsi.

- Stok prieš mane ir būk rami.

Ji padarė tai, kas buvo liepta.

- Atneškite peilį ir taurę vyno, – įsakė Jis.

Tuoj pat atsirado ir ilgas, aštrus bei žvilgantis peilis, ir sklidina taurė raudono vyno.

- Imk ir išgerk šią taurę, kaip pagarbos ir meilės ženklą tau jį teikiu.

Ji paėmė taurę, bet vyno net nepalietusi padėjo atgal.

- O dabar ištiesk man savo ranką. Paskutinį kartą prieš kelionę ją paliesiu...– ilgai klūpojo Jis prie jos kojų, negalėdamas atsigrožėti gamtos stebuklu. Lietė jos mažą ranką, ilgus gležnus pirštus. Jis jau žinojo lemtį jos neišsenkančio grožio. Daugiau nebesistengė teisinti savęs, tiesiog paėmė peilį. Rankose, vis dar dvejodamas, sušildė jo geležtes ir staigiai tiksliu užsimojimu nukirto vergės mažąjį pirštelį.

Niekas nepajėgė suprasti tokio poelgio, niekas nerado, kaip jį pateisinti.

Vienintelė mergaitė stovėjo rami, tik aštrus skausmas buvo šalia tą akimirką. Labiausiai pasiuto pats Karalius.

Paklaikusios akys žvelgė į mergaitę. Dar prieš akimirką Jam taip patiko. Dabar čia stypsojo nepilnavertis žmogus. Jis ėmė neapkęsti savęs, kodėl savo ranka taip sužalojo savo paties sukurtą meilės idealą. Kuris dabar nunyko. Neteko viso grožio. Jo begalinis ėdrumas ir troškimas kažko dar ypatingesnio atėmė paskutinę viltį turėti stebuklą, amžinai gyvuojantį ir vis didėjantį. Stebuklą šalia savęs. Tik dabar jis suprato, kad troškęs kažko neįprasto sau – tiesiog turėti tą stebuklo gabalėlį... Beprotybė kitų akyse. Jis matė tą bejėgę mergaitę, kurios ateitį kažkada nusipirko. Matė ir neapkentė jos. Kodėl ji taip save pažemino ir pasidavė Jo kvailumui ir vaikiškam naivumui? Prieš akis stovėjo Jo sugadintas kūrinys. Menkas ir nusivylęs. Jo panieka ir neapykanta palengva apsigręžia ir atakuoja jos širdį.

Jam rodėsi, kad jau nebeliko stebuklo ir paslapties, nes rankoje laikydamas jos pirštelį bodėjosi tokiu reginiu. Jis niekaip negalėjo suvokti, kodėl ta mergaitė nešaukia iš skausmo, nes matyti, ji tik juo vaduojasi. Tačiau ji stovėdama išdidi Jo akivaizdoj tirpo ir kilo kaip nieko verta tarnaitė. Ji nebebuvo tokia kaip anksčiau. Jis nebejautė jai to, ką anksčiau jautė.

Labai ramiai ir tyliai priplaukė prie vergės, paėmė jos kairiąją ranką ir palengva savais pirštais kilo prie širdies. Palietęs jos plaukus suvirpėjo. Tartum suabejojo. Tačiau dvejonėms nepasidavė ir nusileido. Prie jos širdies. Pajuto, kaip netolygiai ji plaka ir tuo apsidžiaugė, nes neapkęsdamas jos, jautė malonumą teikdamas jai baimę ir nerimą. Nežinia, iš kur atsiradęs, jo delne suspindo peiliukas, kur kas mažesnis už tą, kuris pasėjo neapykantą mergaitei. Meistriškai valdomas, jis kelis kartus apsisuko pirštuose, paskui grakščiai mestas apsivertė ore ir, patekęs demonui į demono rankas, susmigo jaunosios vergės krūtinėje...

- Ar ką sapnavai, mano dukra?

Merkinė, 2004