kuryba

MITOLOGIJA

Ragana

Saulei nusileidus, prasideda tamsiausios nakties tamsiųjų jėgų veikla. Viena pagrindinių stebuklingos nakties veikėjų – Raganos. Tai seniausių laikų žinim magijos veiksmų atlikėjos, žmonių ir gyvūnų tvarkytojos, lunarinės nakties būtybėms, Raganoms buvo priskiriama antgamtinė galia rikiuoti ir regeneruoti ne tik pasaulio, bet ir visatos reiškinius. M. Gimbutienė sako, kad jos vardas susijęs regėti, numatyti, žinoti, taip pat su žodžiu ragas (augantis gyvulio it besitransformuojantis mėnulio ragas). Ryšys su ragu nurodo Raganos unarinį pobūdi ir vaidmenį, būtent transformuojantį, susijusį su ciklišku mėnulio ir visos gamtos atgimimu. Ragana giminiuojasi su deive Paukšte: ji skraidžioja kaip paukštis arba oru joja ant pagalio ar kelmo (mirusios augmenijos simbolio). Žiemą, kai trumpiausia diena ir ilgiausia naktis, raganos joja į Šatrijos kalną. Ten susirenka visas raganų būrys, bet viena iš jų yra vyriausia ir vadinama ponia (Gimbutienė M. Baltu mitologija Mokslas ir gyvenimas. Nr. 4. 1989. P. 34–35).

Pasak viduramžių padavimų, raganos švęsdavo periodiškai pasikartojančias šventes Sabbath. Jos atjodavo ant šluotražių, nepakeitusios savo išvaizdos arba pasivertusios įvairiais gyvuliais. Šviesos greitumu jos atvykdavo iš tolimiausių vietų pasitepusios stebuklingu tepalu. Čia buvo iškilmingai garbinimas velnias. Jos gebėjo apkerėti žmones, gyvulius, ypač karves, sukeldavo ledus, pasėliams išnaikinti užleisdavo laukus amarais, varlėmis, gyvatėmis. Jos atnešdavo kenksmingas ūkanas vėtras, viesulus. Pasitaikydavo moterų, kurios prisipažindavo esančios raganomis arba žiniuonėmis. Jos toli gražu nebuvo pamišėlės, priešingai – apdovanotos liaudie; išmintimi. Visai gali būti, kad jos imdavo gydyti, iš pradžių pritaikydavo turinčius toksinų nuodingus augalus, vėliau palengva pereidavo prie didesnių dozių, kol galų gale susidurdavo su jų psichotropiniu poveikiu. Besiremdamos daugiausia augalinei kilmės psichoaktyviosiomis medžiagomis, raganos griebdavosi ir kitokių kvaišalų sudėtinių dalių, gautų iš grybų bei gyvūnų, kaip antai rupūžės oda, raudonoji musmire arba skalsėmis (Claviceps purpurea) apkrėstų miltų... Visa tai – ištirtas psichotropinis šių augalų poveikis. Ir to dar negana – raganos turėjo gabumų derinti mitą su tikrove Fantastiškai (neretai nesąmoningai) nuspalvindavo savo ritualus ir perdėdavo savo augalinių preparatų galimybes, šitaip sustiprindamos psichoaktyvią „stebuklingu augalų“ įtaką. Tokie augalai tai: daržinė aguona (papaver somniferum L.), juodoji drignė (hoyscyamus niger L.), vaistinė šunvyšnė (atropa belladonna L), sėjama kanapė (cannabis sativa L), paprastoji durnaropė (datura stramonium L.). (Pagal „Mas Alla (1998. Nr. 12) II Liaudies kultūra. Nr. 3. 2001. P. 52).

Pagal XIX a. pabaigoje užrašytus pasakojimus, ir Lietuvoje raganos dažniausiai buvusios iš tų pačių žmonių. Tai moterys, mokėjusios kitiems pakenkti. Kenkiama tiek žmonėms, tiek gyvuliams. Raganos tam tikros košelės dėka mokėjusios skraidyti. Kartais jos gebėjo pasiversti paukščiu ar kokiu žvėrimi. Senovėje buvo tikėta, kad raganų sambūrio vieta – Plikasis kalnas ant Dniepro kranto prie Kijevo, vėlesniuose užrašymuose vis dažniau minimas Šatrijos kalnas Žemaitijoje. Rinkdavosi jos ten paprastai Joninių naktį, ten puotaudavę, linksmindavęs!, šokdavę su velniais. *Šią naktį ant Šatrijos kalno susirenka raganos, sujoja ant piestų raitos, kūrena ugnį, renka uogas ir neša prie ugnies sėdinčiam seniui su alksnine nosimi. Auštant vėl išsiskirsto“ (Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1993– P. 322). Arba „Per kaminų Su šluotu skrenda Kijevan arba Šatrijos kalni. Košelį iš rugių žiedų verda. Išsitepa ir pro kaminų išlakia“ (Vilkiaucinio k. Varėnos r.).

Beveik visoje Europoje manoma, kad raganų buvimo vieta ir kelių susikirtimo vietose– kryžkelėse. Ši vieta simbolizuoja perėjimą į kitą būseną. Tai reikštų ir perėjimą iš vienos gyvenimo fazės į kitą, iš gyvenimo į mirtį. „Ant kalno trys keliai kryžiuojas, tai eina kryželio apkaišyt... Anksčiau ten raganos šv. Jono vakarą sulekia ir tarias, ant ko kerus užleis“ (Antalieptė). (Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1993. P. 322).

Pagrindinis Raganos įsikūnijimo pavidalas yra rupūžė (dėl to rupūžė tebėra vienas iš pagrindinių lietuvių keiksmažodžių). Rupūžė yra gyvybės, mirties ir atgimimo simbolis. Už bjaurėjimąsi ja rupūžė gali pagauti žmogaus seilę ir žmogus miršta. Rupūžių ir varlių skreplys turi raganišką jėgą: išpūdo mėsą, dedervinėmis išeina, net rankų žmogus netenka. Jei jos nuodas ištyška ant plikos vietos, žmogų užnuodija arba jis lieka Šlakuotas kaip rupūžė. (Gimbutienė M. Baltų mitologija II Mokslas ir gyvenimas. Nr. 4. 1989. P. 35).

Kai kurios pagyvenusios moterys ir dabar vengia rupūžių, sieja jas su raganomis. Pvz., „Rupūžės, tos dzidzulės varlės, pienų karvėm išžyndo. Mano moša pasakojo, sako, ateinu ganyklon, kad karvė guli ant šono, o varlė kad žinda, kad žinda... Moja, kokia boba užlaido ar ir pači pasvertė tuo varli. Yra, kad moka“ (Kudlų k.Šalčininkų r.). Tverečiaus apylinkėse ypač ilgai tikėjo, kad yra moterų, pasiverčiančių rupūžėmis ir varlėmis. „Joninės naktį ieškodavo varlių. Ir mušdavo visi rėkdami: Šitai, Ugi – viedzma!“ (Seliukaitė I., KlimkaL. Senųjų tikėjimų aidai Tverečiaus apylinkėse, Tverečiaus kraštas. V., 2001. P. 337–338).

Žemaitijoje bei Dzūkijoje prisimenama, kad ir laumės Joninių naktį būdavo aktyvios. Pvz., „Laumės karves melžė... Jos rasą trypia. Karvių neleido, kad dar rasa yra. Karvė tuščia paliks, pieno pristigsi“ (Balčienė Zuzana, g. 1917 m., Brunupio vienkiem.). „Laumės atima pienų... Jos daug kų darė. Audeklus iškūlė moterim. Vienas man sako: „Ar tu matei laumį?“ Ne. Oi baisi. Jos zizės žinai kokios? Paima, per pecį persimeta ir aina (...) Laumės vaikus vagia. Motina, išlaisdama mažiukų vaikų, būtinai peržegnoja. Ir raganų daug buvo. Ragana jau kita. Tep kap čigonas ir žydas. Yra skirtumas. Bet pienų per Jonų ir vienos, ir kitos iš karvių atimdė“ (Česnulaitis Petras, g. 1914 m., Žiūrų k. Varėnos r.).

Vis dėlto labiausiai paplitę, išlikę iki mūsų dienų tikėjimai, kad žolėmis, rasa, tam tikrais gestais, skolintais, vogtais daiktais, „bloga“ akimi paprastai kaimo moterys, net išvaizdos nepakeitusios, geba Joninių naktį, dar dažniau ankstyvą ju rytą, pakenkti gyvuliams (dažniausiai karvėms), jas susargdinti, atimti pieną. Pvz.. „Moterėla, va gi susiedka, senė Jankelynienė mokėjo pienų atimc. Moteriškė kap moteriškė, o va atajo Jonas jau ir prisistato, dar pečiaus nekūrus – paskolyk. Tai jai blėkelės, tai jai skarvados, tai jai pjautuvo... Nu ir kap tu atsakysi? O visciek padarys visciek ar karvei, ar veršaicu pakenks. Jau cik ir lauki bėdos“ (Kašėtienė A. g. l908 m. Paulių k. Varėnos r.). Pavyduoliai naktį, apie dvyliktą valandą, nekalbėdami ir neatsigręždami iš kaimyno karvės išmelžia po tris lašus pieno, paima devyneriopu per dieną surinktų žolių, išverda pieną su žoliene, tris kartus išmaišo ir tris karte duoda karvėms gerti. Taip apžolintos karvės pieno visai mažai duoda. Linkėdami kaimynams blogo, žmonės Joninių naktį apeina septynis laukus, nuskina nuo septynių ežių po vieną skirtingą gėlę ir visas išvirinę duoda karvėms gerti. Taip užbūrus tu septynių laukų šeimininkų karvių pienas regimai sumažėja. Ypač veiksmingai karvių pienas atimamas rasa. Raganos ar raganiai po pievą tampydavo pavalkus, kamanas rankšluosčius, drobines palas, paklodes, virves, koštuvius. Susikaupusią rasa išgręždavo ir duodavo išgerti savo karvėms. Joms su rasa pereidavo pienas karvių ganytų toje pievoje, iš kurios rinkta rasa. Kartais, kad atimtum svetimų karvių pieną o savosios padaugintum, užtenka slapta pamelžti kaimyno karvę, kalbant tam tikrus žodžius – formules. Pvz., „Girdi, kad melžia karvę ir kalba: itai man, itai man (Švenčionėliai). Tokių pritraukimo formulių užrašyta nemažai: „Pusė man, pusė man“ „Mano dalia, mano dalia“, „Štai Margute, štai Margute“, „Tpru, tpru Žaloji, tpru Juoduke“ (dažnai išvardijama žinomų karvių vardai, „šersties“ spalva, „Kad man daugiau, kad tau mažiau“ ir pan.

Yra ir labai sudėtingų, ir originalių pieno atėmimo burtų. „Šv. Jono naktį reikia smetona aptepti taką, kuris veda pas tą ūkininką, katro karvių pieną nori atimti, be to, iš to kiemo pavogti koštuvą ir vilkti tuo taku“ (Žemaičių Kalvarija). Arba „Joniniu anksti rytą pamelžę savo karves, pieną supila į molinį puodą ir nuneša ant kaimyno rubežiaus susikryžiavimo; ten užkuria ugnį, uždeda pieną su indu ir rūgina; parūginus nuneša ir lieja ant kaimyno raguočių tvarto durų. Su tuščiu puodu greitai grįžta neatsižiūrėdami atgal“ (Barzdai) (Balys J. Kalendorinės šventės. V., 1993. P. 246).

Pikti, blogą linkintys, pavyduoliai žmonės, Joninių laike raganomis, viedmomis, čerauninkais, burtininkais, pasivertėliais vadinami – ne tik pieną gali atimt, bet ir taip pakenkti, kad žmogui gyvenimas visus metus nesisektų. Labiausiai bijoma sumazgytų javų. „Ažulaužimų viedzmos darą, kad tam žmogui, katro javas ar ti rankas pradeda sukt, ar kojas, ar ti pasimaišo galvoj, ar kų... Tų rugį tep kap sulaužo, sulaužo, susuka a tep kap kryžium. Iš blogumo, i tas kas nori, kad būt kitam blogo visus metus. E tai tankiai Jonan...“ (Žižmų k. Šalčininkų r.). „Ypač Joninių išvakarėse čerauninkai galėdavo paversti žmones vilkais ir vilkėmis; tuos pavertėlius pas mus vilkolatais vadindavo. (...) Didysis penktadienis ir Joninių išvakarės – tai didelės čerauninkų dienos. Tada užburdavo gyvulius, apleisdavo blusomis, gyvatėmis ir kitokiomis bjaurybėmis; tomis dienomis negalima buvo burtininkų pykdinti“ (Antalieptė). (Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1993. P. 233).

Didesnė pateikėjų dalis linkusi manyti, kad moterys–raganos mažiau pakenks, jei su jomis pyksies: „Kai tik su anuo gražiai, tai ir lauk bėdos. Prieš kelias dienas padėjau nuo autolavkės cukrų parsinešt, keliais žodžiais persimečiau – ineisiu tvarti, a karvė ant šono... Užbūrė ana. A dabar pamatysiu anų ir imu keikt. Tada nepadarys...“(Rimkevičienė Valerija, g. 1921 m., Vižinių k. Molėtų r.). Taigi kaip, kokiais būdais nelaibosios jėgos, piktavaliai žmonės gali pakenkti kitam žmogui, daug užrašyta ir dar prisimenama. Yra nuodas, yra jam ir priešnuodis – apsaugos nuo kenkimo, apkerėjimo būdų ne ką mažiau. Pvz., „E tų keliūtį, kur viedzmos ais in karves, perkask, žmogaus mėšlo indėk, i vė užkasi“ (Rieškutėnų k. Švenčionių r.). „Šventinta druska užvis geriausia. Pati mačiau, kaip mano mama atsistojus ant slenksčio barstė. Barsto ir sako: „Druska akyse, nuodėgulis–dantyse“ (Nanilkiųk. Varėnos r.). „įsitikinęs, kad koks jo priešininkas apraganavo karves, ūkininkas išpeša iš savo karvių tarpuragio po tris plaukus ir kaip nors stengiasi juos nunešti į to žmogaus tvartą. Jeigu jo karvės su šienu tuos plaukus suės, tai jos pačios nebeduos pieno, o ano ūkininko karvės pasitaisys“ (Mažoji Lietuva).

Atkerėjimui naudojamos įprastos medžiagos, dažniausiai druska, šventintas vanduo, Joninėse surinktos žolės arba pasinaudojama pačios „čerauninkės“ priemonėmis: „Aš žinau, kad ji atimdė pienų ir žinau, kų daro. Kad atsistatyt pienas, raikia tų pacį daryc. Daugiausia tai nog jos iki savo karvės takelį raikia aguonom išbarscyc. Pareis pienas“ (Laučinskienė P., g. 1935 m., Mištūnų k. Šalčininkų r.). Jeigu kerų nepavyktų „nukenksminti“, juos galima perleisti kitiems. Pvz., „Karvė apčerūjinta nesiduoda melžt. Mukia, blaškos... Kaimynė vandenį kryžmai liejo, druska barstė... Nepadėjo. Perleido kitam tą čėravonę. Nuėjo, iš jų šulinio vandens parsinešė, visaip makalojo... Mano karvė pasitaisė, a anas skundėsi, kad reiks parduot karvį“ Anelė, g. 1906m., Kavoliskių k. Rokiškio r.). Arba „Jei kuriai nors moteriai gyvuliai čeravonės pakenkti, ta gali tuos burtus kitai perduoti – tik reikia pasiskolinti vandens, šluotą, ir burtai pereina“ (Krihakys Henrikas, g. 1902 m.,]ankelių k. Šilutės r. Užrašė Lukšaitė. Istoriijos institutas. ES. b. 102. 27. 41).

Yra ne vienas raganų atpažinimo metodas. Pvz., „Šv. Jono vi Ii joj reikia sudėti saldaus pieno sūrį ir sudžiovinti. Paskum per gavėnią kiekvieną sekmadienį būti per krapijimą bažnyčioje ir turėti tą sūrį kišenėje, o Velykų naktį, einant į bažnyčią, pasiimti tą sūrį, tai Velykų rytą pamatysi visas raganas, kurios bus bažnyčioje: joms bus Su spyna surakintos lūspo ir žiūrės į duris“ (Joniškis) (Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1993. P. 234). Dar vieną nelabąjį – velnią galima pagauti su šermukšnine lazda, „jeigu nori velniuką numušt, tai reikia eiti šv. Jono vigilijoj į mišką, nuskinti šermukšnį, už viršūnės nusitvėrus vilkti į namus, tik nereikia atgal žiūrėt. Bevilkdamas išgirsi, kad kas tave šaukia vardu, ūžia, kaukia, tik nesidairyk, kitaip pražūsi: tai vejas piktosios dvasios ir norės tave nužudyti. Parvilktą namo šermukšnį reikia nugenėti ir pasidaryti lazdą. Jeigu velniukas jodo arklius, tai jam sugauti reikia pastatyti stalelj, kūtėje uždegti žvakę grabnyčią ir su puodu privožti; užgirdus velniuką arklius jodant, reikia tuojaus puodas atvožti, lazdą turėti už laibgalio ir mušti atgalia ranka skaičiuojant: 1, 3, 5, 7 ir t.t. Sudavus vieną sykį, velniukas pargriūva ir pavirsta kiškiu. Užmušus galima jį išmesti, nes jo niekas neėda“ (Vaškai) (Janulaitis A. Litovskije sutvierija i primiety. S. Peterburg. 1907. P. 205).

Latviai per savo Lyguo šventę irgi vengia juodųjų jėgų siautėjimo. Jų sakmėse, dainose pasakojama, kad Joninių naktis pilna raganų, vilkolakių ir laumių. Ypač jos blaškosi tvartuose. Latviai nuo jų gindavosi šermukšnių šakomis su uogomis ir kryželiu. Prieš blogį veikia ir varnalėšos, dilgėlės, erškėtrožės bei kiti augalai, turintys aštrų kvapą. Tvartuose iškabindavo dalgius, adatas, akėčias, kad piktosios dvasios įsidurtų. Per Jonines paguodos kreipiamasi į deivę Marą, šiuo atveju kaip ir j karvių globėją. (HelmiStaltc. Lyguo – tebūnie//Atspindžiai. Nr. 10(36). 1991). Baltarusijoje ypatingai buvo baiminamasi, kad Joninių naktį raganos „mezgios“ šiaudus, darys „užulaužus“ javų laukuose ir taip pakenksiančios būsimam derliui. Į javus buvo mėtomi Joninių laužo nuodėguliai, laukuose visą naktį budėjo vyrai, kūrendami laužus ir garsiai šūkaudami. XX a. pradžioje, kaip apsauga nuo raganų ir kitų piktų dvasių, buvo atliekamos ir sudėtingesnės apeigos. Pavyzdžiui, merginos, būdamos prie apeiginio laužo, vieną pasiųsdavo atnešti iš kaimo žagrę. Su šia žagre merginos apardavo aplinkui kaimą ratą. Visos privalėjo žagrę laikyti taip, kad dešinioji ranka būtų atsukta į kaimo pusę. Po to žagrę padėdavo atgal. Ukrainiečiai vengė Joninių naktį išleisti arklius į ganyklas, kad raganos, vykstančios į puotą Plikajame kalne, jų nenujodinėtų. Prie arklių tvarto durų dėjo dalgius, akėčias. 1927 m. Vovoro kaime netoli Žitomirščino stebėtas įdomus paprotys. Kaimo merginos, nešdamos gilcę, t.y. kaspinais ir gėlėmis išpuoštą medelį, dainuodamos dainas apie raganas ir jų kėslus, ėjo į kapines. Nuo šviežiausio kapo prisipylę prijuostes smėlio, ratu apeidavo visą kaimą, prie kiekvienos sodybos vartų papildavę po žiupsnį kapo smėlio. Sutemus nešė gilcę prie vandens ir skandino pačioje giliausioje vietoje, kad jokia ragana jo nesurastų. Tikėta, kad jei nors viena ragana (tai viena iš kaimo moterų) atsilauš nors mažiausią gilcės šakelę, viso kaimo karvių pienas jai atiteks. Tada kanapių lauke uždega laužą ir jo nuodėgulius išmėto prie įtariamos raganavimu moters kiemo, kad jos sūriai kirmytų. (Sokolova V. K. Vesenije – Uetnije kalendarnyje obriady ruskich, ukrainavi belorusov. M. 1979– P. 257).

Kupole rože. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2003, p. 96 – 100