Genė Milaševičienė – Širvinskaitė,

g. 1941 m. 01 mėn. 26 d. Mikalavo km., Alovės apyl.,  Alytaus raj.

Baigė 7 klases. Ištekėjusi su vyru gyveno ten pat. Maždaug 1975 metais išsiskyrusi su savo dviem sūnumis ir mama atsikėlė Merkinėn, kad būtų kuo arčiau sesers.

Užaugo 6 vaikų, iš kurių 1 dar mažas mirė, šeimoje. Buvo pati jauniausia iš dviejų brolių ir trijų seserų. Anksti mirė tėvelis, mamai teko visi vaikų auginimo rūpesčiai ir kolūkio vargai. Pagal pateikėjos pasakojimus, mamytė Domicelė Patinskaitė – Širvinskienė, buvusi gera dainininkė, savo dainomis užkrėtusi ir vaikus. Daugelį dainų atsimena dainavus mamą.

Marijona Čyžienė – Širvinskaitė, g. 1928 m. Mikalavo km., Alovės apyl.,  Alytaus raj.

Baigė Alytaus Žemės ūkio mokyklą. Ištekėjusi su šeima dėl dirbamo darbo įvairovės (dirbo ir zootechnike, ir padavėja, ir bufetininke) pakeitė daug gyvenamųjų vietų.

Merkinėje apsigyveno maždaug nuo 1959 metų.

Įrašyta 2001 01 04. Merkinėje.

Kasetė 2001-01-04/

A pusė

10. Romansas “Sakyk, o Dieve”

Sakyk, O Dieve, kodėl taip yra,

Kodėl tokia sunki dalia?

Kodėl gi mūsų brangi jaunystė

Vysta kaip rudenio žiedai? (2x2)

Kur tas paukštelis, tas čiulbuonėlis,

Kuris čiulbėjo taip gražiai?

Kur tas bernelis, tas melagėlis,

Kuris melavo negražiai? (2x2)

Oi tu berneli, tu apgavike,

Oi, negerai tu padarei,

Žiedus pragėrei, meilę pražudei,

Mane jaunutę pamiršai. (2x2)

Viskas pradingo, kai tylus sapnas,

Ir ta gražuolė mergina

Žaliam daržely tarp žalių rūtų

Liko liūdėti sau viena. (2x2)

11. Romansas “Vienoj gražioj vietelėj”

Vienoj gražioj vietelėj,

Prie jūros, kur kalnai,

Stovėj puikus namelis,

Gyveno du žvejai. (2x2)

Vienas jų buvo jaunas,

Antras buvo gražus,

Abiem žvejyba sekės,

Bet nežinoj, kad žus. (2x2)

Vieną gražų rytelį

Išėjo pažvejot,

Susėdo į valtelę

Ir pradėjo irkluot. (2x2)

Kai jie toli nuplaukė

Nuo jūros pakraščių,

Ištraukė brolis irklus

Ir metė jūron juos. (2x2)

Ištraukė brolis irklus

Ir metė jūron juos,

Sužibo rankoj peilis,

O brolis klausė “kas”?(2x2)

- Argi tu nežinojai,

Kad aš ją taip myliu?

Ar suprast negalėjai,

Kad aš pas ją einu? (2x2)

Neliūski, mielas broli,

Mes žūsime abu

Ir šioj gilioj bedugnėj

Ilsėsimės kartu. (2x2)

Nutilo jūros bangos,

Nutilo ir kalnai,

Nutilo drabni paukščiai

Ir jų linksmi balsai. (2x2)

Vienoj gražioj vietelėj,

Prie jūros, kur kalnai,

Gulėjo du lavonai,

Tai broliai du žvejai. (2x2)

13. Romansas “Kodėl pasaulis toks nelaimingas”

Kodėl pasaulis toks nelaimingas,

Kodėl pasauly meilės nėra?

Mes išdraugavo keletą metų –

Sudiev, berneli, jau gana.

Jis myli kitą, o aš ne.

Tai kam viliojai dar mane?

Susirask kitą mergelę,

Bet neužmirški ir manęs.

Jisai jau žuvo, aš žinau,

Man an širdelės daug lengviau.

Ilgai savęs nekankinau,

Kitą bernelį pamilau.

Tik vieną tylų vakarą

Ėjau pro kapines viena,

Žiūriu, ten stovi vaiduoklis,

Ir juodą kryžių laiko jis.

Oi, tu vaiduokli, vaiduokli,

Kam juodą kryžių tu turi?

Nakties metu nevaikščioki,

Manęs jaunos negąsdinki.

Vaiduoklis galvą nuleido

Ir ašarom apsiliejo:

-         Būk tu prakeikta, kankintoja,

Raudonų rožių skynėja!

Priskinsiu rožių raudonų,

Nunešiu jam ant kapinių,

Tarsiu, ilsėkis čia ramus,

Ant tavo vietos kitas bus. (2x2)

B pusė

16. Pasakojimas “Kap aš telukų vogiau”.

(pasakoja Genė Milaševičienė)

... Dirbau fermoj. Nu, žinokit, tas gyvenimas fermoj buvo tokis sunkus, nu, bet jau tokia buvo mada, kad jau pasivogdavom miltų. Viedrukų pasvagi, nug, kai ėmiau karvėm, (man gana vieno viedruko) karvėm karvėm lieka daug mažiau; bo vedėja pasdalina pusiau miltus, o jau cia da mes po viedruką, tom karvėm lieka po du šimtu gramų, o mano karvei tai visas viedras. Nu, ir gerai, ir darai va šitap kas rytas ir kas rytas.

Nuveinu vienų rytų paskavojus parsinešt tų miltų, žiūrau, kad mano karvė apsiteliavo ir du telukus atvedus. Ot, brolali, sakau, laimė. Nugi vienų pasiimsiu, tai kas gi ty žinos, kiek ji cia atvedė. Aš už to teluko: kur cia, kap cia jis paimt – slidus, niekaip negalima paimc – susvyniojau chalatan ir nešuos.

Nešuos nešuos aš tų telukų, ir an pecių, ir priekin nešuos nešuos tų telukų. Oj... O tas telukas tik bliūvauna, nu, dar kap nor nešuos, ty kelias ajo pro kapines, o tep tai daugiau nieko... Žiūrau, kad iš priekio mašina atvažiuoja. Mašina atvažiuoja, tai gal, misnau, Paucienius?.. Kur man dėcis?! Kur man dėcis? Jokio krūmo – nieko, ciktai kap kapinės. O an kapų buvo tokie amerikonų palaidojį bagotų, ir su žiedais ty buvo, ir su laikrodziais auksiniais neseniai palaidojį netoli vartų... Tai, žinokit, prikrauta gi labai daug ty buvo ir vainikų; tai aš graitai jau tuos vainikus atvertiau, atvertiau, tų telukų – vainikuosna, uždėjau, o paci nuvejau un kalnuko ir už antkapo paskavojau.

Stoviu, drabu visa. Žiūrau, sustoja. Sakau, tai jau pamatė. Jau nežnau, nai kur dėcis, ty aplinkui toj tvora dzidziulė aptverta – neperšoksiu: nei tu pralįsi, nei tu peršoksi. Dairausi in visus šonus, kur cia man dėcis. Žūrau, kad taip ciesiai prie to kapo. Cik vainikus – in šonus, in šonus; jau dar, sakau, tų telukų... Jau kap daajo prie to teluko, telukas tik “Bou”! Tai jiej kap išsigando... O ty buvo kapinių vagys. Tai jiej kap išsigando... Jie žinoj, kad amerikonas palaidotas, kad rūbai brangūs ir žiedai, ir dancys auksiniai, tai jau jiej atejo... O jau paskui, kap sučiupė už šilto teluko ir dar subliovė, tau jau, misno, kad to amerikono dūšia. Tai vienas negyvai išgriuvo, - o kitas be dūko nukūrė. O jau aš bijau, jau neprisipažįstu...

Cia rado, jau paskui an ryt sušaukė: “Kas cia pasidarė?” “Kas cia pasidarė?” “Cia kas nors pasdarė!..” Visi cik vaikščioja. Galvoju, - neprispažinsiu... Jau kap bus, tep bus – neprispažinsiu. Nugi, žiūro... Atvažiavo cia valdzia, žiūro, - kadgi chalatas baltas. O an visų chalatų  buvo melžėjų numeriai, mano numeris buvo antras. Atvynioja tą chalatą – antras. Antras numeris. Viskas. Sulakė valdzia, apklausinėjo... Tai jūs žinot kų? Nenubaudė mani, bet dar premiją paskyrė, kad išaiškinau tuos vagis. Ir... teluką dovanojo.

Užrašė Rita Černiauskienė