Gruodžio pradžia, Adventas – trys tylos ir susikaupimo savaitės iki pat šv. Kalėdų. Mokinių rūpestis, ką veikti ilgais penktadienio vakarais? Buvo pasiūlyta daryti Advento vakarus.

Pirmąjį blyną apsiėmime kepti mes – Merkinės folkloro entuziastų klubas. Patys sau metėme iššūkį. Mūsų klubo vadovė Rita Černiauskienė pamokė atėjusius, kaip reikia linksmintis tokiais vakarais ir davė  kiekvienos klasės atstovams po užduotį. Kokią? Kantrybės.

Antrąjį Advento vakarą, kuriam ėmėsi vadovauti ir mokyklos prezidentas Deividas Petrulevičius (dabar jau klubo narys), kiekvienas, mindamas mįsles, žaisdamas adventinius žaidimus (tai paslaptingoji užduotis), rado sau linksmybių. Savo senelio žemaitišką atmintį pažėrė ir mokyklos direktorė R. Sakalauskienė.

Kulminacija – trečiasis ir paskutinis vakaras – savotiška Kūčių stalo repeticija.

Šaltą gruodžio dvidešimt antrosios penktadienio vakarą susirinkome jaukioje „Šalcinio” svetainėje.

Plevenančioje žvakių šviesoje mūsų patyrusioji klubo vadovė pradėjo vakarą ”Vakarinės žvaigždelės” giesme. Susirinkusiųjų akyse pastebėjau sugrįžtančius prisiminimus, liūdesį, ilgesį ar net ašaras. Per kelias akimirkas prabėgo visi vaikystės prisiminimai…

Po dainos folkloriukai pasekė sakmių apie dangaus gyventojus. Paaiškino, kur miega saulė, kieno didelė nosis, išretėję dantys ir išsprogusios akys matyti patekėjus mėnulio pilnačiai. Užminė keletą mįslių.

O kokia vakaronė be dainų? Tad mes entuziastingai susirinkusiųjų ausims padainavome Advento dainų. O susirinkusiųjų akys galėjo gerėtis magiškais, pasaulio sutvėrimą vaizduojančiais šokiais. Nors ir užhipnotizuoti magiško rato, žiūrovų žvilgsniai vis dar kažko laukė…

Ir štai! Folkloro mūrai – ąžuolai mestelėjo merginoms keletą patarimų, kaip elgtis Kūčių naktį…                

Po to svečiams padovanojome po eglės šakelę su obuoliu, kuris simbolizuoja rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš rojaus, o liaudies pasaulėjautoje reiškia vaisingumą. Tada pakvietėme visus vaišintis Kūčių stalo valgiais. Po staltiese, pagal senąsias tradicijas, pakraikėme šieno, kad kiekvienas galėtų išsitraukti po šiaudą. Pagal jį viena iš vyriausiųjų „raganų“ Evelina Buržinskienė būrė ateitį. Kai kurie vengė šiaudų, tad visokiais būdais puolė gliaudyti lazdyno riešutus. Vieni juos traiškė rankomis, dantimis. Kiti sugalvojo „krimsti”, padėję riešutą po suolo koja ir atsisėdę ant suolo. Paskutinysis būdas ypač pasiteisino, nes nebuvo nukentėjusių. O nukentėjusiems atgauti jėgas ant stalo turėjome naminio medaus – šviesos ir sveikatos simbolio.

Vakaras prabėgo it viena akimirka...

O sako, kad mūsų Advento vakarojimą stebėję svečiai iš Marcinkonių seilę varvino ir pripažino, jei pirma Merkinei „baltai” pavydėję, tai dabar jau „juodai” pavydi…

O tai taip!!! 

Merkinės folkloro klubo ”Kukumbalis” narė Gailė Janickaitė 2001 m.