2006 m. vasario 21–22 d. Vilniaus kolegijos Menų fakultete vyko mokslinė metodinė konferencija „KALENDORINĖS ŠVENTĖS MOKYKLOJE: DORINIŲ IR MENINIŲ VERTYBIŲ SĄVEIKA“.

Pranešimas paimtas iš konferencijos pranešimų medžiagos, publikuojamos Vilniaus kolegijos Menų fakulteto  internetiniu adresu http://mef.viko.lt/news-56.html

 Rita Černiauskienė,

Varėnos r. Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos vyr. mokytoja;

Merkinės jaunimo etnokultūros klubo „Kukumbalis“ vadovė

 Merkinėje nuo 2001 m. gyvuoja visuomeninė organizacija Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“, kuriam vadovauja Merkinės V. Krėvės gimnazijos mokytojai Rita ir Vytautas Černiauskai. Klubo pagrindą sudaro 12–18 metų gimnazijos moksleiviai. Klubo idėja – įtraukti jaunimą į Merkinės krašto etnokultūrinę veiklą, rinkti tautosakinę ir etnografinę medžiagą bei gyvai ją atlikti, nuolatos domėtis įvairiomis publikacijomis apie dzūkiškąjį subetnosą ir jį propaguoti. Klubo dėka Merkinėje jaunimo kalendoriniai metai prasideda rudenį ir baigiasi vasarą. Tarp rugsėjo – birželio mėnesių mokyklinį jaunimo gyvenimo ritmą puikiai papildo advento laikotarpis su Kalėdų laukimu, Užgavėnių šėlsmas su gavėnios ramybe, kurią vainikuoja Velykų džiaugsmas, ir, be abejo, jaunimo kalendorinius metus užbaigia subtili Rasų – Joninių šventė. Merkinės miestelis ypatingas tuo, jog įprastinį Kultūros centro organizuojamą penktadieninių jaunimo šokių triukšmą advento ir gavėnios laikotarpiu keičia bažnyčios diktuojama ramybė, rudens darbų užbaigtuvių – advento pradžios šventę vyresniesiems atsveria jaunimo „Kūčių stalo repeticija“ kamerinėje aplinkoje, o visuotinę Joninių – alaus šventę prie Merkinės piliakalnio savo jaukumu pralenkia rasotas jaunimo šventimas prie ypatingųjų Jonionių akmenų Nemuno ir Straujos upių santakos prieigose.

Sėkmingą Merkinės jaunimo kalendorinių švenčių patirtį lemia keli veiksniai: jau penkerius metus gyvuojanti minėta organizacija, jos vadovų kompetencija ir entuziazmas, Merkinės V. Krėvės gimnazijos direktorės Reginos Sakalauskienės etnokultūrinio švietimo būtinybės suvokimas (nuo 2000 m. mokykloje veikia folkloro būrelis 5–8 kl., dėstoma etnokultūra 11–12 kl., kaip pasirenkama meninė raiška, sėkmingai vyksta kasmetinis pradinių klasių projektas „Sukas ratai – bėga metai“, 9–12 kl. moksleiviai sudaro jau minėtos jaunimo organizacijos pagrindą), Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centro etnokultūrinė veikla, nė viena jaunimo šventė neapsieina be Centro vadovo fotomenininko Algimanto Černiausko indėlio, pagaliau gilus istorinis ir kultūrinis pačios Merkinės, jos apylinkių klodas, įpareigojantis čia gyvenančius žmones puoselėti dzūkiškąjį paveldą.

Iki „Kukumbalio“ atsiradimo būta Merkinės kultūros centro darbuotojų pastangų įtraukti jaunimą į kai kurias kalendorines šventes – įsimintiniausias būtų pasivažinėjimas arkliu kinkytomis rogėmis po miestelį per Užgavėnes. Nieko neteko girdėti apie kitų, tik jaunimo poreikius atitinkančių švenčių šventimą. Merkinės apylinkėse dar gyvos kai kurių kalendorinių švenčių tradicijos (ypač advento ir gavėnios vakarojimo, Velykų lalavimo) tiesa, vyresniojo amžiaus žmonių atmintyje. Bendradarbiaujant su Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėju dr. Žilvyčiu Šakniu 2001 m. kompleksinėje ekspedicijoje klubo nariams pavyko užrašyti gyvų papročių prisiminimų. (Vienas iš jų išties unikalus Merkinės kraštui – Trijų Karalių šventė ir Kalėdų Žvaigždės našiojimas. Tiesa, ji dar laukia savo realizavimo). Įdomesni užrašyti papročiai spausdinami gimnazijos laikraštyje „Šulinys“ ir DNP laikraštyje „Šalcinis“, o 2002–2004 m. „Kukumbaliui“ pavyko išugdyti pirmuosius Dzūkijos nacionalinio parko jaunuosius etnografus, sėkmingai baigusius Jaunojo etnografo mokyklą, organizuotą Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos jaunimo turizmo centro. 8 klubo nariai domėjosi įvairiomis Merkinės apylinkių etnografijos sritimis, tarp jų ir „Joninių šventimu“, „Velykomis“, „Kalėdomis“, „Trimis Karaliais“.

Taigi, galima sakyti, maždaug 2000/2001 m.m. moksleiviško amžiaus jaunimas aktyviai ir pradėjo švęsti kalendorines šventes Merkinėje jaunimo etnokultūros klubo dėka. Kiekviena klubo organizuojama šventė turi savo fiksuotą veiksmo laiką, vietą ir kasmetinius dalyvius bei svečius ir, savaime suprantama, tik tai šventei būdingas dzūkiškas dainas, ratelius, žaidimus ar šokius (pritrūkus, ypač šokių, skolinamasi iš kitų regionų, tik vaikams tatai yra akcentuojama). Pavyzdžiui, Rasošventei parinkta „lietuviškojo Stounheidžo” vieta Jonionių akmenys – paleoastronominė stebykla, kur jau semantiškai prie vietovės vardo priderinta šventė savo apeiginiu pobūdžiu tik papildo sakralizuotąją erdvę. Adventas ir Rasų (Joninių) šventė orientuota į glaudų organizacijos, gimnazijos ir šeimos bendrabūvį, Užgavėnių vakaronė – klubo dovana gimnazijos moksleiviams, Velykos palikta tik šeimos šventimui, jaunimas ir Merkinės vaikai lalavimo tradicijomis nelabai linkę persiimti, jie mieliau renkasi Užgavėnių blyniavimą. Daugiau dėmesio skiriama atvelykiui – sūpuoklėms, sūpuoklinėms dainoms ir kiaušinių ridenimui – paprastai gamtoje arba patogiausiame merkiniškių kieme, renkasi klubo nariai ir jų draugai. Tiesa, reikia paminėti ir Jurginių įprasminimą. Balandžio 23-ioji – Dzūkijos nacionalinio parko įkūrimo diena, tad „Kukumbaliui“ dažniausiai tądien tenka sudainuoti geriausiai žinomą dainą „Jurja, geras vakars“ ir sudalyvauti prasmingame Parko renginyje, nors, beje, pagal užrašytus merkiniškių papročius labiausiai derėtų lankyti laukus ir kepti kiaušinienę.

Atkreipdamas dėmesį į savo dzūkiškąjį identitetą ir būdingus Merkinės kraštui papročius „Kukumbalis“ nesiverčia per galvą ir didžiausią dėmesį skiria dzūkiškų tradicijų gausiausiam laikotarpiui adventui bei jaunimo mėgstamai vasaros šventei Rasoms – Joninėms. Užgavėnėse apsiribojama Morės gamyba (R. Černiauskienės vadovaujamo gimnazijos folkloro būrelio rūpestis), kaskart šiai pamėklei suteikiant ypatingą vardą, (Agripina – gripo epidemijos sukėlėja), smagūs liaudiški šokiai su vadovės keptais blynais ir iškilmingos eitynės Nemuno ir Merkinės piliakalnio link, kur nuo didžiojo tilto uždegta Morė – Žosė – Raganų karalienė – Mis Baisumas ir pan. yra numetama ant tekančių ledo lyčių į srauniąją upę, o jos niekinga baigtis šelmiškai apdainuojama varančia žiemą daina.

Advento vakaronėms pradžią davė 2000 m. tuometinio moksleivių prezidento Deivido Petrulevičiaus noras prasmingai užimti nerimstantį jaunimą nykiais žiemos vakarais. Nuo tada kasmet visą advento laikotarpį folkloro būrelis ir etnokultūros pamokas lankantys moksleiviai domisi advento ir Kalėdų papročiais, mokosi šio laikotarpio dainų, ratelių ir žaidimų. Artėjant Kūčių vakarui maždaug gruodžio 19–23 d. „Kukumbalio“ nariai kviečia savo tėvelius ir artimuosius, mokytojus ir draugus į jaukią „Kūčių stalo repeticijos“ šventę. Klubas rodo paruoštą programą jaukioje žvakių šviesos apsuptyje DNP Merkinės lankytojų centro „Šalcinio“ svetainėje“. Dainos, sakmės apie dangaus šviesulius, laumes, velnius, raganas, mįslės, rateliai ir žaidimai, burtai – visa sukasi viena tematika – laukiama sugrįžtant saulės. Jaunimą užburia magiški šviesos ratai – dainos – šokiai, vaizduojantys pasaulio sutvėrimą, išvaduojantys nykų advento laiką iš chaoso galios, kartais vakarus pradedame tiesiog triukšmaudami, sukurdami baugią kraupią atmosferą. Šventė visuomet baigiasi suneštiniu Kūčių stalu, ant kurio besipuikuojančių patiekalų simbolinę prasmę vaikai paprastai turi susižinoti iš anksto, o didžiausio susidomėjimo susilaukia burtai – ypač šiaudo traukimas iš po staltiesės ir pan.

Merkinės apylinkių gyventojai jau įprato prie jaukaus apeiginio Rasos šventės šurmulio. Kasmet į talką pasikviečiami įvairūs Joninių papročiams neabejingi žmonės: vietiniai muzikantai, panašaus pobūdžio klubai (Folkloro klubas iš Vilniaus „Verdingis”), Lietuvos istorijos instituto darbuotojai (dr. Žilvytis Šaknys), seimo narys Gediminas Jakavonis, Merkinės apylinkėse vasarojantys menininkai režisierius Jonas Jurašas su rašytoja Aušra Sluckaite, aktorė Olita Dautartaitė ir kiti. Šventę labai mėgsta jaunimas, nes jai stropiai ruošiamasi nuo pat ankstyvo ryto: pinami gėlių vainikai, kraunami laužai, keliamos gėlėmis puoštos stebulės ir kartys, statomi apeiginiai vartai. Vakare visus suburia apeiginis ėjimas pro vartus, antifoninis Joninių dainų dainavimas prie Jonionių akmenų, apeiginiai rateliai, šokiai žaidimai, kupoliavimas, ateities būrimai, laužas ir vainikėlių plukdymas, paparčio žiedo ieškojimas. Šėlstama iki gaidgystės. Šventė dukart finansuota Varėnos r. savivaldybės ir Alytaus apskrities administracijos.

 „Kukumbalio“ klubas bet kurią šventę rengdamas nesistengia imituoti praėjusių laikų dvasios ir vaidinti senovinės vakaronės. Visa, ką mes darome, yra orientuota į šių dienų vaikus ir jų poreikius. Taip iš gausių tradicinių advento, Užgavėnių, Rasos (Joninių) švenčių apeigų atrenkamos tik tos, kurios geriausiai atspindi dzūkiškumą ir ypač dabartinius vaikų, jaunimo, vyresniojo amžiaus žmonių poreikius. Kasmet ieškoma įdomesnių, jaunimui priimtinesnių kalendorinių dainų atlikimo būdų – įvedamas šokio judesys, pritariama elementariais muzikos instrumentais – barškučiais, brauktukais, būgnais, net akmenukais ir pan. Kalendorinių dainų pavertimas šokiu – apeigiškumą pabrėžiančios subtilios ritmo formulės puikiai atitinka vaikščiojimo ritmą, gausu tų pačių pasikartojančių šūksnių (oi, kalėda, lylia, leliumoj advento dainose, ar kupole, kupolyte ir pan. rasošventėje) – beveik rečitatyvu atliekama melodija[1]– netrukdomai leidžia tai daryti – šokti ir dainuoti tuo pačiu metu.

Jaunimas, kuriam rūpi jo krašto ateitis visuomet stengiasi bent akies krašteliu žvilgtelėti į paslaptingąją ir sunkiai įspėjamą praeitį bei priderinti ją prie dabarties. Nebijome improvizuoti ir drąsiai tą darome tradicijos rėmuose. Šiuolaikinis gyvenimo tempas verčia sudinaminti lyriškąsias mūsų dainas, savotiškai pritaikyti liaudies dainą jaunimo poreikiams, kartais ir nustembi, kai netikėtai ekspromtu šventės nuotaikos sukurtas šokis ir dainos tyrinėtojų yra aprašytas kaip realiai egzistavęs (taip atsitiko su viena Rasų šventės daina)[2]. Belieka tik džiaugtis, kad Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos moksleiviai noriai lanko „Kukumbalį“ ir aktyviai dalyvauja jo veikloje. 2005 m. vasario 4 d. susirinkę į antrosios kompaktinės plokštelės „An marelių kraštelio“ pristatymą Merkinėje tiek senieji, tiek dabartiniai nariai prisipažino klube besijaučią jaukiai, draugiškai, it šeimoje, nes jie čia žiną ir suprantą, ką daro. O pakėlę sparnus iš Lietuvos, baigusieji mokyklą kukumbaliukai prisipažįsta: „Jaučiuosi svetimas Londone, trūksta man tų, mūsų pasidainavimų...“

Kelios švenčių akimirkos, foto Broliai Černiauskai

„Vainikėlių plukdymas Rasose“ 2005 m. birželio 24 d.