„Krėvės takais“ 

Dar vienas ruduo. Ruduo – paženklintas įdomių įvykių, datų, prisiminimų. Šiemet Merkinės Vinco Krėvės gimnazija šventė 127 – ąsias  didžiojo Krėvės gimimo metines bei dvidešimtmetį, kai šiai mokyklai suteiktas V. Krėvės vardas. Pastarajai progai paminėti spalio 13 d. gimnazijos erdvę papuošė Dzūkijos nacionalinio parko paruošta paroda „Krėvės sugrąžinimas“, liudijanti ilgą ir atsakingą merkiniškių nueitą kelią 1988 – 1989 m. kovojant dėl vardo suteikimo ir paminklo V. Krėvei Merkinėje pastatymo.

„Nuo Užgavėnių  iki Kalėdų“ – taip vadinosi šiemetinė gimnazijos šventė. Viskas prasidėjo nuo mažųjų krėviukų krikštynų, kurių krikštatėviais tradiciškai tampa abiturientai. Po iškilmingo ir kartu žaismingo krikšto mažieji iškeliavo į Subartonių V. Krėvės memorialinį muziejų. O gimnazistai susirinko į paskaitą „V. Krėvės vardo suteikimo istoriją“, kurią skaitė Dzūkijos nacionalinio parko Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Algimantas Černiauskas.

11 valandą visa gimnazijos bendruomenė susirinko į didįjį šventimą. Mokytoja Rita Černiauskienė, šventės idėjos bei scenarijaus sumanytoja, tarė pradžios žodį, pasidžiaugdama, kad visą mėnesį mokiniai rinko tautosaką, taip eidami Krėvės takais. Žodį iš mokytojos perėmę šiųmetės šventės vedėjai: Kamilė Jakavonytė, Dovilė Baltulionytė ir Karolis Sakalauskas, porino, kad senovinė Rytų kultūra, Lietuvos istorija ir dzūkų kaimas – trys šaltiniai, maitinę Krėvės kūrybą, o gimtasis sodžius, įėjęs į rašytojo tekstus per tautosaką ir betarpiškais kaimo vaizdais, skamba kiekviename kūrybos narelyje. Paminėdami, kad Vincas Krėvė nuo1930 m. publikavo savo surinktą Merkinės krašto folklorą periodiniame leidinyje „Mūsų tautosaka“, vedėjai suteikė žodį plačiau apie folkloristinę Lietuvos universiteto (Kaune) profesoriaus veiklą papasakoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinę bendradarbę, etnologę Gražiną Kadžytę. Viešnios pažerti faktai, mintys ir daili kalbėsena nepaliko abejingų salėje. Įdomiausiai nuskambėjo mintis, kad mūsų gimnazijoje gimė unikali galimybė sukurti savitą tautosakos rinkimo mokyklą, nes jau pradėti darbai rodo neblogą mokinių ir mokytojų potencialą bei įdirbį. Beje, etnologė pasidžiaugė, jog kaip tik spalio 19-ąją yra idėja paskelbti folkloro diena, minėtina visos Lietuvos mastu. Mat kaip tik šią  dieną gimė ne tik V. Krėvė, bet ir kiti du žymūs folkloristai – Jurgis Dovydaitis ir šiuo metu ypač gerai žinoma muzikologė Zita Kelmickaitė.

Vėliau visus nustebino pirmą kartą pasirodęs improvizuotas gimnazijos mokytojų ansamblis, atlikęs dainą „Subatėlės vakarėlį“ bei sulaukęs smagių ovacijų. Pastarąsias pakeitė metas sukti „Saulės ratą“, tarsi vainikuojantį visą mėnesį vykusį bendruomenės domėjimąsi ne tik Merkinės apylinkių tautosaka, bet ir savo krašto kalendorinių švenčių papročiais. Švenčių iliustracija prasidėjo penktokėlių (auklėtoja Alytė Katelynaitė) Užgavėnėmis. Ratelių ir dainų paunksnėje užvirė arši Lašininio ir Kanapinio kova. Ją pakeitė mažųjų paruošiamosios grupės pasirodymas, kartu su mokytoja Genute Kašėtienė vaikučiai sušoko ratelį „Grybs, grybs baravyks“. Žavu. Na o tiems, kurie prisiminė velykinių lalauninkų dainą, kai ją Merkinės apylinkėse dainuodavo vyrai merginoms, eidami iš pirkios į pirkią pirmosios Velykų dienos vakare, ir linkėdavo joms ištekėti, galėjo pasidžiaugti, kaip margučių stiprumą Velykų vaidinime išbandė šeštokai (auklėtoja Rasa Poškienė). Antrokėliai (mokytoja Zita Kulakauskienė) visus pralinksmino žaisdami „Grybų raucie“, taip ir reikia žaisti, kad būtų smagu.

O kad, anot Krėvės, „Kiti dabar laikai, kiti dabar ir žmonės“, turėjome progos įsitikinti pasižiūrėję, kaip septintokai (auklėtojas Silvestras Pūtys) švenčia prosenovinę Jurginių šventę. Tai balandžio 23 –ioji. Tą dieną apeigomis pažadinama žemė, o Merkinėje šeimininkas apeidavęs laukus ir kepdavęs kiaušinienę. Po mokytojo Silvestro prisiminimų bei keleto senovinių papročių apeigų, pasikvietę kukumbaliukę Austėją Stravinskaitę, septintokai sugiedojo „Jurgi, geras vakaras“. Bravo, septintokams, kuriuos pakeitę iš Subartonių sugrįžę ką tik pakrikštyti krėviukai – pirmokėliai kartu su savo mokytoja Milda Trunciene visus išjudino smagiai sužaidę „Šarką“.

 „Nėra kitų tokių gerų, tokių linksmų švenčių kaip Sekminės,“ – rašo Krėvė garsiajame „Skerdžiuje“. – „Kai ateina jos, lyg žmogus iš miego prabundi; ir ne vien žmogus, net medžiai. Viena diena puikiau prasprogsta, kad linksmiau žmonės jų žaliomis šakelėmis nukaišiotų savo nelinksmus butus.“ Ta proga aštuntosios a klasės (auklėtoja Renata Černiauskienė) piemenukai ir šventė Sekmines. Pasirodymas pavyko itin gražiai, atskleisdamas sunkią piemenėlių dalią bei smagius žaidimus, kurių vaikai prisigalvodavę. Trečiokėliai (mokytojas Antanas Kulakauskas) nukeldino į adventą, pagainioję viens kitą su žiūžiu, žaisdami „Katinas ant pečiaus tupėjo“. Aštuntokai iš b klasės (auklėtoja  Regina Stančikienė) minė mįsles ir pyragais apdovanojo gudriausiuosius. Ketvirtokėliai (mokytoja Rasa Alekšiūnienė) nustebino labai darniu ir galingu choru, užplėšusiu smagią talalinę „Tupi uodas“. Ja ir pasibaigė pirmoji dalis.

 Antroji dalis prasidėjo I klasės gimnazistai (auklėtojas Eimantas Vitkauskas) saulėgrįžos – trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventimu, susijusios su vandeniu, kuris atneša gyvybę, atjaunina žmogų, suteikia jėgų. Devintokų kupoliavimas praėjo sklandžiai ir jaukiai. (Kupolė – trečias archajiškasis šios vasarvidžio šventės pavadinimas, susijęs su žolynais.) O kai saulė pasisuko, po Joninių dienos trumpyn, naktys ilgyn. Rudeniui pradėjus rinkti savo gėrybes – Vasara baigiasi.. Ateina laikas Šv. Martynui. Per jį, lapkričio 14 d. baigia piemenėliai ganyt. „Suveina krūvon, kūrena laužus, vienas inlipa alksnin ir sako oracijas“, kurias itin šmaikščiai sužaidė abiturientų grupelė su pačiu Martynu Žėku priešaky.

„Jau vėlyvas miglotas ruduo. Dienos tamsios, vakarai ilgi, darbo jokio nėra, nors imk ir pasikark,“ – dejuoja Krėvės Raganius Gugis, o II a ir b klasių gimnazistai (auklėtojos Jolanta Šveiterienė  ir Irena Lužienė) tarsi pakviečia jį į savo advento vakarus. Pirmieji kūrė adventinį vainiką, o antrieji sekė pasakas, dainavo ramias advento dainas, žaidė žaidimus. Ramu. Jauku. Tuo labiau, kad adventas trunka keturias savaites iki šv. Kalėdų. Tuomet nevalia nieko skriausti: kirsti medžių miške, medžioti žvėrelių, mat buvo tikima, kad miško žvėreliai – tai mirusiųjų vėlės. Todėl ramiuose advento žaidimuose ir dainelėse minimas kiškis, lapė, voverė.

„Mėnesiena. Kieme šalta, žverbla ir tylu. Tik tvora kai kada sutreška nuo šalčio, tai šuo kieme suamsi kartą kitą ir vėl nutyla, tai sniegas sugurgžda einančiam po kojų.“ Taip prasideda Krėvės apsakymas „Kūčių vakaras“, o scenoje mūsų laukia trečiokai gimnazistai (auklėtojai Audronė Streikuvienė ir Valdas Lukšys). Kalėdinė saulėgrįža – saulės virsmo taškas. Ūkinių metų pabaiga. Tą dieną laikomasi pasninko, susitaikoma su kaimynais ir namiškiais. Tvarkomi namai, ruošiamasi kūčių vakarienei, kur susirinkdavo ir mirusiųjų vėlės, todėl joms padėdavo tuščią lėkštelę ir palikdavo nakčiai valgius. Tai stebuklingas vakaras ir naktis, kuriuos labai tikroviškai jaukiai, suvaidino gimnazistai – ir pakūčiavoję, ir pakalėdoję. Ačiū  jiems.

Ačiū ir mokytojų kolektyvui, paragintam Gražinos Kadžytės, šį sykį scenoje susirinkusiam dar gausesnes ovacijas, kai direktorės pavaduotojos Rasos Bingelienės užvesta daina „Devyni metai“ nuskambėjo švelniai ir jautriai. Artėjant renginio pabaigai dar kartą išgirdome gražius mūsų svečių Algimanto Černiausko, susiejusio kūrybinį žmogaus siekį su M. K. Čiurlionio simboliais, bei Gražinos Kadžytės ištarmes apie neaprėpiamą tautosakos lobyno aruodą. O mūsų gimnazijos direktorė Regina Sakalauskienė pasidžiaugė prasminga ir šilta švente, pasiūliusi pagerbti simboline tylos minute buvusį mūsų mokyklos direktorių a.a. Joną Sviklą, itin daug nuveikusį šios mokyklos labui ir prieš dvidešimtmetį ėjusį svarbiu keliu V. Krėvės vardo suteikimo link.

Na, o man viso šio renginio metu, malonu buvo matyti  taip vieningai susitelkusią gimnazijos bendruomenę. Belieka tik pacituoti prasmingus rašytojo biografų žodžius: „V. Krėvė buvo ir liks lietuvių literatūros klasiku. Jeigu mes daugiau žinosime apie jo gyvenimą, rašytojo kūryba nė kiek nenukentės, atvirkščiai – atsivers erdvė naujoms jos interpretacijoms.“

Vytautas Černiauskas

2009 m. spalio16 d., Merkinė