Supelkėjusio „Kukumbalio" trauka
   

 

Kaip manote, ką veikė „Kukumbalis” Vasario 14 dieną Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės informacijos centre, kad net visas pastatas drebėjo. Jeigu neskaitėte skelbimo, o juo labiau, jeigu neatėjote, galiu jums papasakoti.

O buvo taip. Visai netikėtai Vasario 14 – osios rytą lyg žaibas iš giedro dangaus skelbimų lentoje atsirado pranešimas. Besiburiuojantys mokiniai bandė šifruoti paslaptingąją žinutę. Tačiau jiems nesisekė. Netrukus atsirado vienas proto bokštas, supratęs, kad žinutė pakabinta – aukštyn kojom. Ir kilo visuotinė panika. Spėjau išgirsti tai, kad šiandien, Vasario 14 – ąją, visi kviečiami pasiklausyti romansų tik be peilio širdy.

Ir sugužėjo, kas tik galėjo, į DNP Merkinės informacijos centro „Šalcinio” svetainę. Įsitaisę minkštuose krėsluose laukė „Kukumbalio”. Visų nuostabai pasirodė nepažįstamas frantas su dviem išsipusčiusiomis damomis. Leidžiu sau išduoti, kad tai buvo klubo narys V. Černiauskas, viena iš vyriausiųjų damų E. Buržinskienė ir klubo vadovė R. Černiauskienė. Balinės suknelės, kailinės apykaklės, skrybėlės priminė Baroko stilių.

Ir prasidėjo, prasidėjo žiaurūs romansai apie tragišką mirtį, nelaimingą meilę, dramatišką savižudybę. Tačiau visa tai nublanksta prieš apdainuotą vaiduoklį su juodu kryžiumi rankoje... Manau, ne vienam grįžtant į namus raudonos rožės ant vaiduoklio kapo vaidenosi, o Kukumbalis[1] juo labiau.  Kaip teigia kalbininkas Simas Karaliūnas, knygoje „Merkinė” (V., 1970)  nagrinėjantis šio demonologinio vietovardžio kilmę, balos, pievos ir upelio vardas  Kukumbalis  yra sudėtinis vietovardis (bala „klampi vieta, dažniausiai su stovinčiu joje vandeniu; pelkė, raistas”;  kukun vardažodžio, kukas „velnias” dgs. K.  forma „kukų”). Kukumbalis reikštų „kukų balą, kurioje gyvena kukai, velniai”. Be to, merkiniškiai toje baloje apgyvendino visus velnius, jie mano, kad joje vaidenasi. Nemažiau tikėtina  ir ši versija, kuri teigia, kad kukas giminingas žodžiui kaukas – turtus nešanti namų dvasia, aitvaras. Štai Liškiavoje velnias vadinamas žodžiu kaukas (plg. patarlė: Kiba tave kaukas apsėdo?). Labiausiai šis vietovardis atspindi glaudžius lietuvių ir prūsų kalbų santykius. Kalbininkai randa panašias reikšmes turinčius vietovardžius tiek prūsų, tiek lietuvių kalbose: pr. Chucunbrasth, Cucenbrast (brastos pavadinimai iš 1254 m.) ir Kukabalė (miškas prie Skapiškio), Kukalalukis (buv. Molėtų vls. Bumbėnų k. dirva).

Paslaptingiausia tai, kad „Kukumbalis” į savo liūną įtraukė dar dvi Merkinės vandenų žuvis – vienuoliktokę Eleną ir keramiką Džiugą Petraitį.

Laikykitės – mūsų kerams neatsispirsite!

 Merkinės jaunimo folkloro entuziastų klubo “Kukumbalis” narė Gailė  Janickaitė, 2001 m.

Foto Broliai Černiauskai

P. s. Paskutiniais duomenimis “Kukumbalis” traukte paklydusias sielas.


[1] Kukumbalis – aukštapelkė Merkinės kalnuotame miške. Pasak mokslininkų, tai savotiškas gamtos stebuklas – visai netoli jos tik žemesniame lygyje teka Merkys. Kukumbalio pelkė (o gal ir Kukumbulio upelis, kaip rašoma šaltiniuose) dar neatskleidė savo pavadinimo prasmės, o pačią vietą gaubia ten plytinčios paslaptys.