Kokia sritis Merkinėje neturėtų galios? Net ir menkiausias atodūsis, pasklidęs giria tampa šedevru. Menkas žingsnis, rodos nužengtas čia pat, kupinas atradimų ir situacijų. Situacijų, kuriuose dangiško trapumo estetika ir žmogiško idealizmo klostai susilieja. Spalvomis, pojūčiai, galybe.

Užtenka panerti į šalčiausią Merkio vandenį, kai pasijunti naujai krikštytas. Ir pralekiančios virtuoziškos gervės pienių pūkeliais pavirsta. Nutūpia ant delno. Ramu. Čia ramu. Nepaisant buvusių kovų, karalysčių klestėjimo ir žlugimo. Ramu dėl savo merkiniškos prigimties. Paliekančios pasaulio suvokime neišdildomą pasaką. O joje itin gera. Čia žmogaus siluetas susilieja su čiobreliais ir linguoja smilgomis, tarsi nuostabiame šokyje juos būtų įsukęs pats dangus.

Ir nors medžių čia daugiau, nei debesų – šventumas susiranda sielas pats. Tūkstančiai viražų, spėlionių, gyvenimų. Visa tai sugrįžta atgalios. Smėlio kruopelėmis, traškančių krūmokšnių aidais, čiurlenančio upelio daina. O ko vertas nakties apsiaustas, apgaubęs savo tyla keliautojus?

Išsiruošėme į žygį. Su manimi – brolis Mindaugas, Skirmantas, Lukas, Rokas, Justinas, Gediminas ir Austėja.Tamsa slepia takus. O mums – gera. Keliauti mišku. Magiškas tas prieblandos pasaulis. Dėka jo, veikia ir vaizduotė ir potyriai padvigubėja. Senosios kapinės lieka pašonėje. Šmėsčioja keisti medžiai. Žingsniai šiugždenasi. Miela kompanija. Ir net ne keista, kad tamsa geba suvienyti.

Takas pasibaigia, lekiame žemyn. Šaknys raizgosi it senoviniai žalčiai. Krykštavimas,cyptelėjimas, garsai susilieja, ir apačioje esantis slėnis užsidega smalsumu. Tuo pačiu, kuriuo rusename mes. Naktibaldos. Išlėkę pažinti naktinių Kukumbalio galių. O jis laukia. Apsišarvavęs kantrybe. Laukia. Mūsų. Prasiskleidžia šakos. Minkštutėlė paklotė liūliuoja po kojomis. Tenka žingsniuoti vorele. It senovinio pasaulio keliautojai. Virš laukymės kažkur pasislėpęs dangus. Tamsu. Paslaptinga. Ir nepaprastai gera, tamsoje jausti žygiuojančius. Einame tiesiai. Priešais milžiniško dydžio sudžiūvusios dilgėlės. Neriame tiesia į jas. Sausas traškėjimas, kažkuris už nugaros prisemia batą. Nuotykiai...

Civilizacijos čia nėra. Ir todėl tokie gražūs paparčių lapai. Nuostabus jų palietimas. Brūzgynai tankėja. Čia ir žvėrys ne visada pralenda. Lėtiname žingsnius ir skinamės kelią, viens kitą saugodami nuo tūkstančių aštrių šakų. Kelionė... Nakties žaismas. Klaidieji Kukumbalio brūzgynai apsuka galvas. Kur ne kur tylos sieną pramuša čiurlenimas. Tai požemių upelis. Išnyrantis ir pasislepiantis tai čia tai ten. Groja savo fleita. Amžinybės fleita. Prasibrovę pro rodos nepraeinamas vietas vėl išneriame į laukymę. Anksčiau čia gindavo karves. Mažai jų beliko Merkinėje.

Viens po kito peršokame dailų upeliuką. Alsavimas nuostabiai jaukus. Žaismingas. Kopsime į kalną. Nusilenkti pasauliui. Viršūnėje peizažas išlaisvina romantiką. Slėnis pačioje, Merkys, tolumoje – Nemunas. Dangaus prisipildo plaučiai. Ir mes dainuojame. Dainuojame savo Lietuvą. Nakties tamsoje, per nebylį upės tekėjimą. Per stačius skardžius. Dainuojame. Sustoję ratu. Nepaprasta. Jauku. Tyra. Ir žinau, kad tokių dainų Merkinei reikia. Ji alkana dainų. Nakties tyloje. Tarp nublukusių į nežinią rugiapjūčių, švytuojančių dalgių, augančių žolelių.

Ir kiek gi reikia žmogui? Dviejų Merkinių? Trijų pavasarių? Lakstėme po Merkio slėnį nusileidę tarsi iš dangaus gainiodami viens kitą. Tarsi žemėje nebūtų svarbiau, kaip keliauti Naktimi apsigobusiu Kukumbliu, ir išnirus iš jo ištarti pasauliui – aš myliu savo žmones. Ir tada nesunku patikėti, kad Merkinė pavergia. Įkvepia gerumui. Žydinčiam žvilgsniui.

 Vytautas iš Kukumbalio

2008 m. Rugsėjo penktadienis

Nuotraukoje: Kukumbalio Bardas