Tikriausiai jau girdėjote, kad „Kukumbalis” š. m. (2001 m.) spalio 10 d. tapo oficialia organizacija. Dabar mes – Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis”. Žodžiu, šiek tiek pakeitėme pavadinimą: iš folkloro peršokome į etnokultūrą ir dar pametėme žodelį „entuziastų”. Galiu patikinti – entuziazmo mes tikrai nepraradome, anaiptol, stengiamės pritraukti naujų žmonių į savo gretas. Taip jau rugsėjį sulaukėme naujų veidų – mokytojos Z. Kulakauskienės, 8a klasės mokinių: Algimanto, Ramunės, Ilanos, Kristinos, Aušros, Renatos, Jurgitos, Jovitos.

Kas nulėmė, kad iš folkloristų tapome etnokultūrininkais, – sunku pasakyti. Kaip visada, „Kukumbalį” gaubia paslaptis. Galbūt kažkokia dvasia pakuždėjo, kai „Kukumbalis” birželio 15-17 d. ant šluotos klajojo po Žemaitiją; atgimstančiu Rietavu, Medvėgalio piliakalniu, pliuškenosi ledinėje jūroje, bandė apglėbti Raganos nosį – vienu žodžiu, kai narstė Žemaitiją po mažiausią kaulelį.

Tiesą sakant, jaučiu, jog prie tokių permainų nagus galėjo prikišti ir kita antgamtinė jėga – Rasotų Joninių naktis. Birželio 23 d. rytą mes, kukumbališkiai, nusigavome prie Jonionių akmenų, kitapus Nemuno. Pasiraitėme rankoves, tikrąja to žodžio prasme, ir „stvėrėme jautį už ragų”. Žinoma, merginoms darbas teko lengvesnis – reikėjo nusipinti po du vainikėlius: vieną sau iš 12 skirtingų žolynų, o kitą, kad galėtum padovanoti patinkančiam vaikinui, su kuriuo vakare kartu plukdysi tą patį vainikėlį. Be to, mums buvo liepta nupinti ilgą juostą dvejiems vartams. Patikėkite, nusiaubėme visą pievą, neliko nė vieno žiedelio. Užtat vartai atrodė įspūdingai. Prie to prisidėjo ir vaikinai. Taip pat jų dėka turėjome tiltelį, fakelus, kuriuos išrikiavome palei  upę.

Vakare susikūrėme laužą. Merginos paslapčia nuslinko į papartyną ir paslėpė paparčio žiedą. Pakeliui ant medžių išmėtė pamėkles vaikinams gąsdinti. Pagal kai kuriuos papročius, tik vyrai eidavę ieškoti paparčio žiedo.

Vėlai sutemus plukdėme vainikėlius su žvakėmis. Ar merginų ir vaikinų vainikėliai susitiko – telieka paslaptis. Galbūt net nejaučiame, jog tarp mūsų vaikšto pora, sujungta Joninių burtų. Po tokių ceremonijų kiekvienas vaikinas išsirinko po apsisaugojimo priemonę nuo dvasių: kas šalikėlį, kas kreidą, kas karolius, kas putino šakelę – ir patraukė papartyno link. Raganėlės juos gąsdino, pamėklės kėlė šiurpą… Šiaip ne taip žiedą rado pats jauniausias, vos aštuonerių metų ieškotojas, taip tapdamas laimingiausiu žmogumi. Reiks paklausti, ar pranašystės pildosi. Tiesa, visiems teko ir kito papročio paragauti – išsimaudyti šaltoje rasoje.

Ieškodami žiedo vaikinai sušlapo iki pusės, raganaitės – irgi. Ta šaltoji rasa ir pakišo mums koją. Darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Net ir rusenančio laužo šviesa nesušildė. Teko grįžti namo, nesulaukus saulėtekio. Aišku, dar spėjome per laužą pašokinėti.

Manau, ne vienas, nuskaitęs mūsų nuotykius, susigaudys, kad veiksmus įtakoja dvasios. Taip teigdama nenoriu nieko išgąsdinti, galbūt tik ką nors prisivilioti. Juk paslaptys jaudina visus. Ar ne?

 Dabar jau Merkinės jaunimo etnokultūros klubo „Kukumbalis” narė Gailė Janickaitė, 2001 m.