Rasos prie Jonionių akmenų

Ramu. Deginanti saulė pakilusi virš Nemuno slėnio. Jonionių pievose ritasi karščio bangos. Darbuojamės iš peties. Kaip ir kasmet, pasidaliję darbais, ruošiamės švęsti dar vienas Rasas. Nuo 2001 metų šalia mistinių Jonionių akmenų. Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“ kartu su prijaučiančiais susirenka į talką.

Tuomet merginos ir moterys pasklinda po laukus skinti gėlių, pinti iš jų vainikus, šnabždėti burtažodžius. Vyrų draugija irgi nesnaudžia, kas stebules meistrauja, kas laužą krauną, lieptelį į Nemuną tiesia, kurį paprastai upė po kurio laiko pasiima sau.

Atvykę jau radome Džiugą Petraitį su Aisčiu Jurkoniu iš Maksimonių ruošiančius papuošimus stebulėms bei vartams. Šiemet jų statyti nereikės. Atlaikė visus vėjus ir pūgas. O ir išvakarėse padirbėta neblogai.

 Džiugas demonstruoja akmeninį aukurą, kurį surentė su Egidijumi Pauriu iš JAV ir merkiniškiu Dariumi Kašėta šventės išvakarėse. Milžiniški akmenys užpildo erdvę ir suteikia jai nežemiškos galios. Ne veltui apie akmenų galią tiek legendų. Galbūt tai dar vienos legendos dalis?

Pirmieji žiedai sudėti ant žemės. Vadovė Rita Černiauskienė jau suka pirmąsias vijas, o merginoms šiemet tenka eiti bemaž kilometrą, kad surastų tinkamų žiedelių. Nepaisant to, Vita Pačkauskaitė, Austėja Stravinskaitė ir Justina Ivanauskaitė grįžta netrukus. Žiedai pamažėl pinasi į vis darnesnį derinį.

Skirmantas Stravinskas, Lukas ir Justinas Pačkauskai pradeda meistrauti lieptą. Kaip visuomet, didžiausias sunkumas įtvirtinti jį taip, kad srovė nenuneštų. Nemuno dugnas toje vietoje nepatogus. Kietas ir akmenuotas, tad medį sunku įkalti, kad jis nors kiek įsitvirtintu.

 Tenka bristi į upę. Visi draugiškai su Roku Pačkausku ir Gediminu Čapliku tempiame šakalius ir džiūvėkus laužui. Šiemet nusprendėme jo didelio nekrauti, kad vėjas liepsnos neišnešiotų.

Taip po truputėlį besidarbuojant atvyksta daugiau talkininkų. Kompanija iš tolimojo Jurbarko. Modestas Ulčinskas alytiškis ir Laura Lapėnaitė bei prie jų prisijungę vaikiukai. Šį kartą šventėje turėsime ir naują dalyvį – šunį, kuris atkeliavo kartu. Pasisveikinimo kalba trumpa, pasiraitojame rankoves ir kimbame toliau į darbus.

Lieptas tįsta į upę. Laužas į viršų, pamažu formuojasi stebulių kontūrai. Daugėja vainikėlių. Atvyksta dar viena kompanija šį sykį iš Druskininkų Rita Makselytė, Akvilė Valentaitė ir vilnietė Danguolė Kapočienė. Po jos dar viena – iš Eičiūnų. Eičiūniškiai Dalia Jusienė, Akvilė, Julius ir Adomas Vervečkai jau šventė su mumis pernai. Regis, patiko, tad vėl jų sulaukėme.

Džiugas sumanė, kad reikia upėje sutaisyti didelius deglus. Tam pasiskolino valtį, tad įgyvendinti sumanymą kartu su molėtiškiu Dariumi Paškovskiu nebuvo taip jau sunku, išskyrus kietą upės dugną ir galingesnę srovę upės gilumoje. Laikas tirpo, saulė kaitrėjo.

Mažytis atsipūtimas. Aistis baigia meistrauti perkūno ženklus. Juos iškeliame šalia aukuro. Netoliese į dangų kyla pirmoji kartis su stebule apvyniota šiaudais.

Visi darbuojasi iš peties. Tad netrunka iškilti ir dar dvi. Sunkus darbas eina į pabaigą. Artėja šventė. O ji prasideda kaip paprastai. Susirinko gausus svečių būrys, ir veik visi pasipuošę senoviškai. Varėniškis Gediminas Jakavonis su žmona Nijole ir gausiu draugų būriu, vaikų folkloro ansamblio „Sakalėlis“ nariai iš Alytaus, Genutė ir Algimantas Černiauskai, Aldona Žemaitytė, sveteliai iš Elektrėnų, Šiaulių, Molėtų, Vilniaus ir įvairiausių Lietuvos kampelių.

Gražu. Sududena Alberto Martinaičio meistrautas būgnas. Pagaliau turime tikrą, senovišką. Tradicinė bendra fotografija priešais vartus. Smagu. Kol visi sustoja – klegėjimas.

Vėjas gainioja debesis. Rikiuojamės šventinei eisenai. Priekyje „Kukumbalio“ bernai su vėliavom ir ąžuoline žalčio lazda. Traukdami dainą „Kupole rože“ keliaujame link Joninių akmenų.

Ten moterys ir vyrai sustoja skirtingose pusėse. Ir vėl skamba dainos. Šį syki atitarytinės. Moterys vieną posmelį, vyrai perimą kitą ir atvirkščiai.

Pasidainavę keliaujame atgalios. Grįžtame pro vartus. Dabar mūsų laukia amfiteatras miške. Sustojame ant jo keteros. Garsas švarus. Toli sklinda. Grįžtame vakaroti.

Šiemet turime vieną Jonuką, jis pats mažiausias iš susirinkusių. Turime ir Rasą. Tad pirmas merginų ratelis skirtas jiems. Na, o vėliau įsisukę rateliai išvaiko susirinkusias prie paparčių pabaisas ir klegėjimui nėra pabaigos.

Sukasi žodžiai, blykčioja žalvariniai papuošalai. Smagu. Šiemet armonika grojo svečias iš Šiaulių, atvykęs su visa šeima. Ir vėl trumpas atokvėpis.

Saulė jau slepiasi už miško kitame upės krante. Rita užveda dainą „Laidosi saulė“. Tarsi įžanga į ugnies uždegimo ceremonija. Rimas Okuličius iš Vilniaus įskėlė ugnį su titnagu. Ši suliepsnojo ir prisiderino prie skambančių dainų.

Atėjo metas burtams. Merginos išbandė savo tekėjimo laimę mėtydamos vainikėlius. O vėliau iš devynių laukų rinko devynias žoleles. Šiemet turėjome dvi raganas – Elvyrą Petraitienę iš Maksimonių ir Ritą iš Druskininkų, kurios pranašavo likimą ir būrė ateitį.

Tuo metu vyrai su valtele nusiyrė į Nemuną, kur netrukus suliepsnojo dar keli aukurai. Norinčių sužinoti savo ateitį netrūko. Artėjo vainikėlių plukdymo valanda. Ir vėl vanduo.

Paslaptingai atspindintis deglų ugnį. Kupolių vainikėliai. Trys svarbiausi rasošventės elementai susijungė į vieną. Sukosi susikibę tėkmėje ir pasislėpė už posūkio.

Merkinė karalių miestas, tad ir laužas užsiliepsnoja karališka liepsna. Pavymui jam į dangų liepsnojo ir stebulės. Aukštai kilo ugnis. Plaikstoma vėjo tamsa prisipildė gyvybės. Tarsi saulė sugrįžo iš už karalysčių. Ir vėl dainos. Pagražintos žaibų tvyksėjimo.

Rasos. Ramybės ir šėlsmo šventė. Paliečiančios paskutinį saulės spindulį ir  kviečiančios sugrįžti liepsnojančių dainų karalijoje suvienijant mintis. Nepaprasto grožio šventė. Laukiu jos ir vėl.

Vytautas Černiauskas, Merkinės jaunimo etnokultūros klubo „Kukumbalis” seniūnas

Mano ir Brolių Černiauskų nuotraukos