„Mamyte, ką padarė Lietuva, kad rusai mus puolė?“ – tokiu klausimu stebėdama televizijos reportažus sausio 13-ąją suglumino mane šešiametė dukrytė. Pasimečiau, bandžiau vaikui paaiškinti, kaip Lietuva ilgą laiką priklausė kitai valstybei, bandžiau surasti kuo suprantamesnį žodį „okupantams“ įvardyti. Aišku buvo tik viena – dvidešimtmetį jau gyvendami apgintoje nepriklausomoje Lietuvoje užauginome savo vaikus, kuriems protu nei širdimi nesuvokiama, kad mes, gyvendami savo žemėje, nesijaustume jos šeimininkais ir prieš kiekvieną stipresnįjį susikūprintume besistengdami išvengti smūgio. Gūžėsi vaikas nuo tankų garsų iš televizoriaus, slėpė akis bijodamas pažvelgti į išniekintus Laisvės gynėjų kūnus, o aš neslėpdama ašarų džiaugiausi, kad sausio 13-osios vakarą Merkinėje būrys merkiniškių buvo susirinkę prie laužo pagerbti žuvusiųjų atminimą.

Žvarboką metą, labai panašų į 1991-ųjų sausį, mažų, jaunų ir vyresniojo amžiaus žmonių grupė susibūrė pagerbti ir drauge prisiminti bei jaunesniesiems priminti gyvosios istorijos akimirkas. Kryžių kalnelyje liepsnojant laužui Vytautas Černiauskas užvedė „Lietuvos himną“. Trumpa susikaupimo akimirka labai priminė dvidešimties metų senumo įvykius Vilniuje prie parlamento, televizijos bokšto ir televizijos bei radijo komiteto būstinės. Lygiai taip pat liepsnojo laužai, iki vidurnakčio dar nepajudėjus tankams žmonės bendravo, giedojo ir dainavo, dalijosi karšta arbata ir sumuštiniais.

Į susirinkusiuosius merkiniškius kreipėsi svečias, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Varėnos rajono skyriaus pirmininkas Juozas Šilanskas. Kalbėtojas prisiminė nuolatos organizuojamas varėniškių grupes įtemptam budėjimui Vilniuje prie parlamento, nerimo naktį, išgirdus žinią, jog žūsta nekalti žmonės, ištisą jūrą žmonių Laisvės gynėjų laidotuvėse. Skaudžios atminties balsu prabilo Merkinės gydytoja Genoefa Černiauskienė, su ašaromis akyse pasakodama apie lemtingosios sausio13-osios naktį Merkinės miestelio žmones sukvietusius bažnyčios varpo dūžius maldai už žūstančius žmones, apie miestelio vyrus ir moteris, kasdien pasiruošusius gyva grandine prisijungti prie serginčiųjų Lietuvos širdį, apie motinišką skausmą ir bendrumo jausmą Aušros Vartų koplyčioje lankant žuvusiojo Dariaus Gerbutavičiaus palaikus, regint nepakeliamą jo motinos sielvartą. Prie kalbėtojų prisijungiau ir aš, kaip tiesioginė įvykių prie parlamento dalyvė, patyrusi dainuojančios revoliucijos vienybės poveikį ir išgyvenusi siaubą, aplinkui gaudint tankams ir tratant šūviams. Patikinau susirinkusiuosius, kad dalis tų, 50 procentų lietuvių, žiniasklaidos apklausose deklaruojančių savo abejingumą valstybei ir tautai, tikrai pakeistų savo poziciją realaus pavojaus akivaizdoje. Šiai minčiai pritarė ir Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra, pastebėdamas, jog lietuvių tauta nuolat gyvena istorijos skersvėjuose, o nepaisant aukų vis vien verta pasidžiaugti, jog nepriklausomybė apginta taikiu būdu. Merkiniškis Juozas Baranauskas atkreipė dėmesį, kad turėjo praeiti dvidešimt metų, kai miestelyje prie laužo vėl buvo sukviesti žmonės. Jo siūlymu, nereikėtų laukti apvalios datos, o kasmet susiburti draugėn, kol dar gyvi istorijos liudininkai.

Už idėją susiburti prie laužo esame dėkingi Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Varėnos rajono skyriui, o ypač Merkinė grupės seniūnui Linui Saboniui, pasirūpinusiam laužu, karšta arbata, šildžiusia sužvarbusius. Patriotinėmis dainomis vakarą šildė ir „Kukumbalio“ grupė, o pramaišiui su jaunimu šiltus jausmus tėvynei išdainuodavo folklorinio ansamblio „Kukalis“ moterys.

Simboliška, kad vakarinio laužo liepsna savotiškai atkartojo rytmečio žvakelių šviesą, žibėjusią gimnazijos, pagrindinės mokyklos ir kitų miestelio įstaigų languose, įsijungiant į respublikinę akciją „Atmintis gyva, nes liudija“. Prasminga, kad vakaro prisiminimų upė įsiliejo į pilietinės pamokos jūrą mokyklose, pripildytą karštos šv. Mišių versmės Merkinės Švč. Mergelės ėmimo į dangų bažnyčioje. Džiugu, kad himnas vakare mūsų miestelyje atsikartojo kaip aidas rytinio abiejų mokyklų moksleivių giedojimo, gyva grandine apjuosus bažnyčią. Plevėsuojant trispalvėms tiek vakarinio laužo šviesoje, tiek rytinių žvakelių spindesy ir lūpose, ir širdyse skambėjo žodis LIETUVA.

Rita Černiauskienė, 2011

foto Aistis Jurkonis