Jei tikėti žiniomis, atskriejančiomis iš miesto, kaime liko tik užkietėję runkeliai ir prasigėręs jaunimas. Tačiau man pasisekė. Gyvenu su savo artimaisiais ir draugais Merkinėje. Sėdžiu sau advento vakarą. Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centro parodų salėje ir žvelgiu į atidaromą Urtės Šegždavičiūtės (X klasės moksleivės iš Vilniaus Žemynos mokyklos) piešinių parodą. Jos darbų tematika šiek tiek primena prieš keletą metų čia eksponuotus Albinos Žiupsnytės kūrinius. O gal tai dienoraštis vaiko, žiūrinčio į nesusikalbančių suaugusių pasaulį, į beprotišką didmiestį, kuriame aukštaūgių namų dėžutės sudėliotos tarsi iš televizorių. Tuose butuose - teleekranuose, sustingo užsimerkę, o gal tiesiog kurti ir akli savo sielomis, žmonių siluetai. Kai kurie iš jų kregždutėmis sklendžia pro „langus“, bet sklendimas kažkoks infantiliškas ir aišku, kad jie, neturėdami jokio tikėjimo, tikslo ir svajonės kris kraujo lašais ant žemės. O štai mergaitė bėga takeliu aitvaru nešdama laišką. Šį kartą man. Ir skaitau Urtės dovanotą savadarbį atviruką: „Žmonės sako kad Kalėdos – stebuklų metas. O gal stebuklų metas yra nuolatos? Manau, jog ši šventė esti proga tą stebuklingumą prisiminti ir naujai nudžiugti dėl gražių gyvenimo dalykų, kurie mus supa nuolat. Matyt reikia tik turėti tinkamą žvilgsnį ir pastebėti.“ Kaip tai primena M.K. Čiurlionio raginimą žvelgti į pasaulį plačiai atmerktomis vaiko akimis.

Vakaras prasidėjo Urtės Šegždavičiūtės (pirma iš kairės) parodos atidarymu

Puniškių ansamblis „Levandėlė“

Merkinės jaunimas, susibūręs į etnokultūros klubą „Kukumbalis“, kartu su ansambliu iš Punios „Levandėlė“ vadovaujamu Onutės Kizelienės tą vakarą tradiciškai šventė „Kūčių stalo repeticiją“. Dabartinis mūsų gyvenimas, kai jau ir kaimas prarado tikrąją metų laikų ciklo prasmę, tradicijas ir reikšmę virsta begaliniu bėgimu tiesia linija nesibaigiančioje rūpesčių lavinoje, kurios mes niekada nei aplenksime, nei įveiksime. Tokia šventė, kaip „Kūčių stalo repeticija“ yra bandymas sugrįžti į save, galimybe susikaupti, klubo vaikams pabūti su savo tėveliais ir bendraminčiais kartu belaukiant vakarinės žvaigždės užtekėjimo bandant chaotiškai dabarties tikrovei sugražinti harmonijos ir priklausomybės kosmosui pojūtį. „Kukumbalis“ tą bando daryti remdamasis tradicinėmis Merkinės krašto advento ir Kalėdinėmis dainomis, rateliais.

 Magiški „Kukumbalio“ viražai

„Arnika“ dar vienas stebuklas

.Adventas, ir salėje daug tamsos, bet mini kompozicijos galia žvakėmis pražydusi išdainuota Kalėdų rožė atnešė dar vieną šio vakaro stebuklą: Kukumbalio mergaitės Urtei sudainavo savo pagal Antano Miškinio žodžius sukurtą dainą „Elegantiškai sninga“, kaip tik tokiu pavadinimu eksponuojamas ir vienas iš Urtės piešinių: mergaitė aitvaru nešanti laišką. O štai „Kukumbalio vadovė Rita Černiauskienė gavo buvusios (jaunimas sako, kad nėra „buvusių“, o yra „senės“) kukumbalietės, dabar studijuojančios Anglijoje Evelinos Dzimanavičiūtės laišką su įsimintinais žodžiais, primenančiais Oginskio polonezo skambesį: „Tėtis, mama, brolis atvažiuoja. Tėvynės juk neatsiveši“...

Žiūriu į šiuos jaunus žmones ir galvoju, kokie jie gražūs, kai jų lūpomis pakviestas iš Mardasavo pamerkio pievų atbėga „Elnias devyniaragis“, kurį ilgus dešimtmečius godojo Petras Zalanskas - seniai besiilsintis pasaulyje į kurį tikėjo ir į kurį ėjo visą gyvenimą dirbdamas su daina lūpose.  

Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centro vedėjas Algimantas Černiauskas

Autoriaus foto

 Merkio kraštas 2008 01 04