2002 m. gegužės 1 d. „Kukumbalio” raganų šėltinis Ievų slėnyje prie Merkio 

Šią germanišką pavasario šventę, Europoje švenčiamą balandžio 30-osios naktį į gegužės 1-ąją „Kukumbalio” jaunimėlis nusprendė atšvęsti lygiai tos pačios gegužės 1-osios vakarą. Nakties metas netiko jau vien todėl, kad didžioji dalis klubo narių – dar 18 metų neturintis jaunimėlis. Beje, 2002 m. – tai pirmieji metai, kai Nepriklausomoje Lietuvoje vėl nedarbo diena paskelbta Darbo žmonių solidarumo šventė. Tad tapo labai patogu moksleiviams ir jiems vadovaujantiems mokytojams taip šelmiškai ir šmaikščiai paminėti dvi datas, telpnčias į vieną – gegužės 1-ąją – Valpurgijos naktį.

 Žinodami, jog Valpurgijos naktis – tai raganų sąskrydžio, raganų šėlsmo naktis, „Kukumbalio” klubo nariai nusprendė prisijaukinti šią germanišką šventę Merkinėje. Kažkokių ypatingų papročių nežinojome, tai visa, ką tą naktį veikėme, tebuvo mūsų improvizacija ir šventės dvasios pritaikymas klubo pavadinimo semantikai bei emblemai.

Kukumbalis – Merkinės miške esančios aukštapelkės pavadinimas, susijęs su požemio pasaulio gyventojais kaukais  ir kukais, kitaip tariant „kuko bala”. „Kukumbalio” klubo emblema – ant šluotos skriejanti raganaitė. 

Šventės pradžia – 19.00 val. Klubo nariai – merginos, persirengusios raganaitėmis – ilgais sijonais, kai kurios net po kelis, apsijuosusios ir apsirišusios skaromis, kiekviena susirišusi po šluotą ant ilgo koto, rinkosi klubo vadovų R. ir V. Černiauskų kieme (adresu Gardino 15). Sodyba pasirinkta dėl patogios vietos – prie pat Merkinės miškas ir netoli Kukumbalio aukštapelkė. Vaikinams buvo liepta persirengti velniais – raganų neatskiriamais palydovais – tačiau jie neįstengė taip padaryti. Tad šventėje savo velnionišką prigimtį demonstravo kitokiais būdais, pavyzdžiui, nešėsi kamuolį, motyvuodami, o gal prireiks nuo raganų gintis

.

Susirinkusiųjų virtinė patraukė Gardino gatvės keliuku Merkio link. Šluototoji kompanija perbrido kelią kertantį Kukumbalio upelį, įtekantį Merkin, šūkaudama ir išdykėliaudama skubėjo į Ievų slėnį prie Merkio. Ši vieta gegužės mėnesį ypatinga savo kvapais, garsais ir spalvomis: tuo metu žydi ievos, nepaliaujamai vakarais čiulba lakštingalos. Taigi raganų sąskrydžiui, kurs turėtų vykti ant kalno, vadinasi, piliakalnis tiktų idealiausiai, pritaikytas žavusis Ievų slėnis, akcentuojantis moteriškumą (asociacijos – Ieva – pirmoji moteris, suviliota šėtono, Ragana – reginti moteris, kerėtoja, žiniuonė). Eitynės truko gerą pusvalandį.

Maždaug 20.00 val. prasidėjo fotosesijos – žavingosios raganaitės puolė fotografuotis su savo šelmiškais apdarais. Visų šėliojimų metu didžiausias dėmesys buvo teikiamas merginų žaidimams, rateliams ir žaidimams bei šokiams su šluota. Pagirndinis muzikos instrumentas buvo – lūpinė armonikėlė.

Pirmiausia šokome, mūsų manymu, pavasario šventei labai tinkantį dzūkišką „Kielytės” šokį. Šokome ratelį „Šalia kelio avietėlė”, akcentuodami gegužinių pradžią ir lakštingalų skambesį. Kitų ratelių  pasirinkimą lėmė juose minimi keistesni moteriški vardai, mūsų manymu, tinkantys raganoms, pvz., „Atvažiuoja dvi Daratos”, juoba kad tekste toliau apdainuojamas keistas arklio penėjimas basliu ir kaulu. Žaidėme ir žaidimą „Katinas ant pečiaus”, mat iš pasakų puikiai atsimename, jog raganos mėgstamiausias gyvūnas – juodas katinas. Šokome ir dzūkišką šokį „Kačerga”, vien dėl pavadinimo, mat, kačerga – velnio atributas. Beje, žaisdami visus žaidimus, iš rankų stengėmės nepaleisti šluotos.

Smagiausia buvo žaisti grynai, mūsų suvokimu, raganiškus žaidimus su šluotomis, kaip antai:

1. Žaidimas su šluota. Visi stovi ratu, vienas vidury už koto gulsčiai laiko šluotą ir suka, rate stovintieji stengiasi peršokti šluotą, kai ši pasiekia jų kojas. Kurio kojas kliudo šluotkotis, tas iškrenta iš žaidimo. Labai visiems patiko. Galima sakyti, tai buvo šventės „topas”.

2. Šokis su šluota. Šiek tiek primena „Našlelį”, tik visi šoka poromis, vienas su šluota, muzikai nutilus, visi palieka poras ir ieško kitos, o tas, kuris turėjo šluotą, griebia bet kurį šokusįjį. Šluota tenka tam, kurs lieka be poros. Šokama ilgai, kol neatsibostas.

Valpurgijos šėlsmą paįvairino ir, atrodo, įprastas vaikiškas žaidimas „Akla višta”. Suvokdami, jog višteliautojui visokiais būdais stengiasi trukdyti raganos, kurios turėjo teisę gaudantįjį užrištomis akimis visaip žnaibyti, už kojų tampyti ir kitokiais būdais pastrajam kenkti, stengėmės, jog višteliautojas būtų tik vaikinas-velnias. Žaidimas taip įtraukė į savo sūkurį, kad spygavimams ir cyoimams galo nebuvo, kal galiausiai nusprendėme patį žaidimą perkrikštyti „Akla ragana” ir jau pačioms raganaitėms teko višteliautojį dalia.

Atradome laiko dar ir nesutemus pažaisti paprasčiausią bulvę su kamuoliu. Šiaip elementaraus smagumo dėlei, mat persiregus karnavaliniais rūbais labai lengva vaidinti ne save, o tą, kuo esi pasivertęs. Žaidėme net supuvusį kiaušinį. Juk smagu tokią naktį pasijusti raganaitėmis, pasiilgusiomis paprasčiausių vaikiškų žaidimų.

Jau gerokai sutemus, užsikūrėme laužą. Beje, rinkdami šakas laužui, stengėmės surasti kuo daugiau šermukšnio šakelių, mat šermukšnis – mėgstamiausias žmogelių ginklas prieš ragans. Kiek tik radome, tiek sunaiknome laužo liepsnose, užkerėdami visą pasaulį paklusti šelmiškiems raganų įstatymams, o jie, mūsų supratimu, leidžia visiems kuo dažniau atitrūkti nuo kasdienybės rutinos ir retkarčiais pašėlioti.

Sutūpę prie laužo, kepėme bulves su lašinukais – visaip kerėdami ir įsivaizduodami, jog burtais sau prisibūrėme dižiausių skanėstų. Užkandžiaudami sekėme siaubingiausias pasakas – šiurpes ir visaip šiurpinomi vieni kitus. Ką to metu dainavome? Ypatingų dainų neisrinkome, tik priešingai, leidome vieni kitiems užvedinėti tas klubo dainas, kurios kiekvienam individualiai patinka. Juk tai raganų laisvės naktis – taigi dainoms kuo laisviausias pasirinkimas. Tiesa, su malonumu dainavome mistišką Klaipėdos krašto dainą „Kas tavi šaukia, Žalia Varia”. Daina siejama su anapusiniu pasauliu labai atitiko gūdžią naktėjančio vakaro rimtį.

Prisidūkę, prisišėlę, kai kurie gal ir tamsoje šluoteles praganę, išsiskirstėme į namus.

Valpurgijos naktį šventėme kol kas tik vieną kartą. Bet, manau, tai taps klubo tradicija. Paįvairinsim ją raganiškais burtais.

Klubo vadovė Rita Černiauskienė

Foto Vytautas Černiauskas

2002 m., Merkinė